Nemunas – iki pažastų
Merkinės muziejininkas Žygimantas Buržinskas dar prieš savaitę pranešė, kad Nemunas jau perbrendamas. Sakė, giliausioje vietoje – vos iki pažastų. Ir nors mūsų upių tėvo vandens lygį reguliuoja ne tik gamtos reiškiniai, bet ir Gardino hidroelektrinė, kaimynų įtarinėti piktais kėslais visai nebūtina, nes jie irgi be reikalo to vandens neužlaiko, tik tiek, kiek atiteka iš aukštupio.
Lyg tyčia tokiu metu politikai prakalbo apie laivybos Nemunu atgaivinimą ir upės vagos išvalymą. Gal pirma pasižiūrėtų, kas iš tos vagos beliko, ir kokie įspūdingi akmenys, matyti tik per didžiausias sausras, apsinuogino.
Ne ką geriau atrodo ir Dzūkijos ežerai. Savaitgalį kaimynai mūsų šeimą pirmą kartą pakvietė į Veisiejų bažnyčioje už gyvus ir mirusius šadžiūniškius aukojamas Mišias ir suneštines vaišes Teiraus pakrantėje. Dabar bent žinau, kiek reikia pragyventi toje vietoje, kad dzūkai pripažintų ne ateiviu, o savu, vieciniu – 15 metų. O prie Teiraus, vandeniui atsitraukus, visi lieptai arba visai liko sausumoje arba stovi ant ilgų kuolų tarsi drambliai iš Salvadoro Dali paveikslų.
Vienas baravykas – dar ne ruduo
Vilniaus dzūkas, režisierius Petras Mendeika, kadaise į Grybų šventę atvežęs būsimąjį prezidentą Gitaną Nausėdą ir privertęs porą valandų laukti, kol iš miško grįš Lietuvos grybavimo čempionato dalyviai bei girti lepeškų sriubą, dabar pats išdavė savo šaknis ir puikuojasi feisbuke Širvintų krašte, prie Meros upės išrautais baravykais.
„Vienas cikrinis – dar ne ruduo. Deja, bet tikro baravykų dygimo dar reikės palaukti. Jau pasirodė makavykai ir vokietukai. Nustebino tai, kad beveik visi sveiki“, – sakė ponas Petras.
Neteks laukti tik Grybų šventės, nes Varėnos rajono meras Algis Kašėta dar liepą paskelbė, kad šiemet ji nebus organizuojama. Ne tiek dėl sausros, kiek dėl koronaviruso antrosios bangos baimės, kad surinkusiai pinigus iš rėmėjų rajono savivaldybei netektų jų grąžinti, o patirtos išlaidos nesugriautų ir taip liesoko rajono biudžeto.
„Yra reali grėsmė, kad rudenį vėl bus ribojami masiniai susibūrimai, atšaukiami renginiai, todėl nusprendėme nerizikuoti. Tikiuosi, kad į Grybų šventę kitais metais jau tikrai galėsime pakviesti“, – apgailestavo meras.
Labiausiai toks varėniškių sprendimas nuvylė ne Lietuvos grybavimo čempionato taures kone kasmet iškovojantys Paluknių „Krembliai“ ar iš vienos mugės į kitą keliaujantys prekybininkai. Rinkiminiais metais Grybų šventė būna ta vieta, kur suvažiuoja net ir visai su Dzūkija nesusiję visų partijų kandidatai, nes tradiciškai ji vyksta prieš pat rinkimus – paskutinį rugsėjo savaitgalį. 2016 m., kai rinkom dabartinį Seimą, Grybų šventėje nuo vieno seniūnijų kiemelio prie kito visą dieną kalėdojo dalindami agitacinius lankstinukus su savo atvaizdu net ir kai kurių partijų antrojo šimtuko kandidatai, kuriems, atrodytų, galimybių būti išrinktiems mažiau, negu ant asfalto rasti baravyką.
Gydomosios grybavimo galios
Jeigu dzūkai neparduos Grybų šventės rengimo teisių žemaičiams ar visai jos nenumarins ir kada nors joje sutikčiau atostogaujantį Sveikatos ministrą, visos grybautojų bendruomenės vardu paprašyčiau įteisinti grybavimą kaip tradicinės medicinos procedūrą.
„Grybaukite nuo pirmų birželinių voveraičių iki paskutinės žaliuokės lapkritį ne rečiau kaip tris kartus per savaitę po tris valandas“, – parašytų šeimos gydytojas elektroniniame recepte.
Žiūrėk, po pusmečio paciento kraujospūdis jau nesiekia pavojingos ribos, akys spindi ramybe, per pilvą beveik gali įžiūrėti savo pasididžiavimą, o kelnių diržą užsisegti per tas skylutes, kurių nenaudojo nuo praeito amžiaus pabaigos.
Skirtingai nuo visokių maratonininkų, grybautojai vaikšto lėtai ir ramiai, nes skubėdami nieko neįžiūrėtų. Didelius atstumus jie įveikia žingsniuodami ne kietu grindiniu ar asfaltu, o minkšta miško paklote, todėl mažiau kenčia kojų sąnariai. Be to, kažką radus, nuolat tenka lankstytis. O laimikis motyvuoja eiti toliau net tada, kai paprastai vaikštinėti tiesiog nusibostų.
Tikro grybautojo vengia ne tik erkės
Gydomųjų galių turi ir uogavimas – Janina iš Marcinkonių, ta pati, kuri supranta medžių kalbą ir reguliariai man papasakoja, kokius artimiausio sezono orus žada gamtos ženklai, sakė kažkada beveik negalėjusi valdyti vienos rankos plaštakos, o išsigydžiusi rinkdama mėlynes, bruknes ir spanguoles. Bet agituoti už tokios terapijos sertifikavimą nedrįsčiau, jos efektyvumui pagrįsti turbūt reikėtų papildomų klinikinių tyrimų. Nes man pačiam rinkti uogas ilgesnį laiką vienoje vietoje kažkodėl greitai įgrįsta. Gal dar nesubrendau tokiai meditacijai.
Tik nepradėkite gąsdinti erkėmis. Neįsivaizduoju, kaip jūs sugebate nejausti, kada jos užropoja ir kokiais būdais parsinešate iš miško daugybę jau įsisiurbusių. Sausame dzūkiškame pušyne jų išvis nebūna, nebent painiojate su briedmusėmis, o po aukštas žoles nėra ko slampinėti. Įtariu, kad labiausiai erkes privilioja miestiečių gausiai naudojami pigūs purškalai, skirti joms atbaidyti. Tikras grybautojas dvokia prakaitu, sudrėkusiais riebaluotais plaukais, amžinai neišdžiūstančiuose drabužiuose įsiveisusiu pelėsiu, laužo dūmais ir vakarykščių vaišių raugu, todėl prie jo ne tik erkės nelimpa, bet ir autobuse ar traukinyje niekas arti neprisėda.
