Šįryt kišu ranką į alyvuogių aliejaus spalvos rankinę ir užčiuopiu saldainį. Jis – iš vestuvių. Kokios gi lietuviškos vestuvės be saldainių? Bet saldainis iš ne visai tikrų vestuvių, tik tobulai suvaidintų ant Druskininkų sanatorijos scenos.
Kodėl man norisi kalbėti apie vestuves. Nes vasara – vestuvių laikas. Ir dar todėl, kad vienas iš labiausiai įsimintinų šios vasaros įvykių – Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“ Druskininkuose. Nes Koršunovo „Vestuvės“ buvo neįtikėtinos, lyg elektrošokas. Nes ir mano pačios vestuvės įvyko prieš daugybę metų Druskininkuose. Ir buvo neįtikėtinos, kaip elektrošokas.