Kadangi žaidimas išėjo jau prieš kurį laiką nepabijosiu atskleisti keletos neesminių siužeto detalių tam, kad galėčiau aiškiau išreikšti savo įspūdžius apie žaidimą (visi galimi „spoileriai“ atskiroje pastraipoje bus išskirti kursyvu).
Neišvengiama, kad šis žaidimas bus lyginamas su „Assasins Creed“ serija. Išties, pagal žaidimo aprašymą gali pasirodyti, kad tai istoriniame laikotarpyje sukurtas žaidimas, leidžiantis iš arti patyrinėti platų pasaulį, kuriame itin didelis vaidmuo teks artimai kovai ir sėlinimui iš pasalų. Taip, tai tiesa, bet tai būtų didelis šio žaidimo nuvertinimas. Mano galva, „Ghost of Tsushima“ perspjauna net ir naujausias „Assasins Creed“ versijas, o tikroji žaidimo stiprybė išryškėja jau po keletos scenų.
Pradžiai – šiek tiek minusų. Siužetas nėra išskirtinai originalus, tačiau įtikinamai papasakoja istoriją ir leidžia įsitraukti į XIII amžiaus Japoniją. Labai dažnai žaidimo siužetas yra geras tiek, kiek geras yra jo pagrindinis „blogietis“. Šiuo atveju tai – gana įspūdingo stoto Mongolų karo vadas Khotun Khanas, kuris, sakykime, savo darbą atlieka. Jis tikrai netaps fanų numylėtiniu Vaasu Montenegro iš „Far Cry 3“, tačiau nuosekliai ir įtikinamai veda siužetą pirmyn.
Pačiai istorijai, mano nuomone, kiek pritrūko emocinio gylio. Labai gaila, nes tos emocinio krūvio užuomazgos puikiai matosi, tačiau jos nebuvo išplėtotos iki galo.
Puikus to pavyzdys – Ryuzo ir „Šiaudinių skrybėlių“ istorija, kuri ne tik pasakoja labai asmenišką dviejų personažų bendrystę ir tragišką išsiskyrimą, bet ir priverčia iš naujo permąstyti ir kitu kampu pažvelgti į romantizuotą Samurajų kultą. Tai vienintelė istorijos dalis, kuri savo kruopštumu ir jautrumu geba prilygti „Witcher 3“ pašalinėms istorijoms.
Kitas labai įdomus, tačiau iki galo neišplėtotas aspektas – personažo santykis su jo tėvo figūra, Lordu Shimura. Siužetas prievarta stumia į konfliktą su savo dėde ir su savo paties sąžine. Griežto Samurajų garbės kodo šalininkas ir Jino Sakai mokytojas nepripažįsta jokių nindziškų slėpynių ar žudymo iš pasalų.
Tikras samurajus kovoja tik garbingai žiūrėdamas priešui į akis, o samurajus, atsižadėjęs savo paties garbės kodekso yra pasmerkiamas ir išvaromas. Žaidimas savo ruoštu žaidėją apmoko sėlinimo taktikos, kuri yra tikrai neblogai veikianti, efektyvi ir pakankamai įdomi, o praretintų priešų gretas paskui daug lengviau pribaigti kardu. Žaidėjas pastatomas prieš dilemą – kautis garbingai ir sunkiai, ar palengvinti sau darbą keletu bombyčių bei nuodingomis strėlėmis. Šis konfliktas būtų gerokai natūralesnis, jai pasirinkimo laisvė būtų paliekama žaidėjo valioje. Tačiau dalis siužeto neapsieina be to, kad esate priverstinai pastatomas į tam tikrą scenarijų, kur slapukavimas yra tiesiog neišvengiamas – jūs esate prievarta pastatomas į tokią padėtį. Ir kuomet tai sukelia konfliktą su jūsų sąžine ir su jūsų dėde, esate tarsi bevalis stebėtojas. Mano galva, daug įtaigiau ir įtikinamiau būtų buvę, jei jums būtų palikta visiška laisvė nuspręsti, kokiu keliu norite eiti ir tik po to atskleisti, kokią įtaką jūsų siužetui ir santykiams su personažais turėjo jūsų pasirinkimas.
Žaidimas turi ir daugiau trūkumų. Užtruko tikrai nemažai laiko, kol pripratau prie meniu ekrano ir visų vartotojo „interface“ langų. Ne todėl, kad jie būtų beverčiai – priešingai, čia yra daugybė smulkių statistikų, triukų ir stovėsenų, kurias galima išmokti ar pagerinti ir kurios labai praverčia kovojant už savo kailį dvikovose. Tačiau vien todėl, kad jų tiek daug viskas užima gremėzdiškus 4 ar 5 langus, kuriais jums teks naviguoti.
Slapukavimo mechanika taip pat turi savo trūkumų. Susidaro įspūdis, kad ji specialiai palengvinta tam, kad net ir visiškas naujokas galėtų pasijausti kietu nindze, tačiau tai išbalansuoja patį žaidimą. Jei tiesioginė akistata yra varginanti ir sudėtinga (įr tuo pačiu labai smagi), tai sėlinant galima be vargo „užversti“ ištisus priešų dalinius. Neišvengta vaikščiojimo raštų, kuomet iš anksto gali nužiūrėti ir nuspėti, kur eis ir kur žiūrės tavo priešas. Jie kažkodėl tave pamatę tuoj pat pradeda rėkti ir degti signalinius laužus, bet jei jų draugai vienas po kito krenta nuo strėlių ar netgi nuo bombų, kažkodėl jie stovi išsižioję ir nieko nedaro. Na taip, papučia ragą, palaksto lyg su dygliais apatiniuose ir toliau grįžta į savo užprogramuotą ratą.
Nepaisant šių trūkumų, žaidimas tikrai pakyla virš vidutinioko lygio savo stiprybėmis. O jų tikrai yra nemažai. Visų pirma – tai pats pasaulis, į kurį esate perkeliamas su įspūdinga grafika ir vizualiniu pateikimu. Labai unikalus ir įdomus dizainas, koloritas bei atmosfera. Jau nebežinau kiek kartų norėjosi tiesiog sustoti ir pasigrožėti paveikslų potepius primenančiais vaizdais. Sakurų žiedų, gėlių ar paprastų ryžių laukų spalvos atrodo tiesiog pribloškiančios. Taip, jos galbūt nėra pačios realistiškiausios, tačiau spalva čia sumaniai naudojama kaip įrankis nuotaikai ar siužeto vingiams perteikti. Ypatingai įstrigo spalvų žaismas ieškant tam tikrų paslėptų objektų, tokių kaip seno ir žinomo Samurajų klano šarvų paieškos, kurių vietą žymi išskirtinės spalvos gėlių laukai. Žaidimas tikrai neskubina ir leidžia pasigrožėti ramiomis akimirkomis bei kuriant haiku mėgautis peizažu.
Užkietėję senųjų samurajų filmų mylėtojai gali pasirinkti Japonų kino genijaus Akiros Kurosawos režimą – visą žaidimą žaisti nespalvotai ir japonų kalba su subtitrais, tarsi dalyvaujant A. Kurosawos filme ir kuriant Tsushimos vaiduoklio legendą.
Įdomi ir apdovanojanti dvikovų mechanika skatina stoti į akistatą su būriais priešų, tačiau čia kiek trūksta variacijų, todėl žaidimo pabaigoje pagavau save vis dažniau spjaudant „pasiutlige“ užnuodytas strėlytes (tai, ką šios šelmės daro tankioje priešų stovykloje nusipelno atskiros apžvalgos).
Kūrybingai pažiūrėta į mechaninius sprendimus, kaip kad kelrodis vėjas, vedantis jus pažymėto tikslo link, dėl kurio ant ekrano nebereikia „blyno“ žemėlapio su bjauriais logotipais, viskas vyksta sklandžiai ir įtraukiančiai.
Pakankamai sudėtingas kovos mechanizmas lemia įtemptas kovas iki paskutinio kirčio, o sumani sveikatos atstatymo sistema neleidžia pasiduoti, net jei iki Šv. Petro herojų skiria vos vienas priešo bakstelėjimas. Pati kovos mechanika nėra per daug sunki ar baudžianti, tai nėra „Dark Souls“ atitikmuo su sandalais, tačiau reikalauja perprasti įvairias technikas ir kovos būdus. Neužteks tiesiog „atkirsti“ vienos taktikos ir tarkuoti tuos pačius mygtukus tikintis sėkmės. Skirtingi varžovai reikalauja skirtingos taktikos, skirtingos stovėsenos ir kitų aspektų.
Viską susumavus, „Ghost of Tsushima“ man tapo malonia staigmena, kuri puikiai tinka praleisti pandemijos vakarus namie negalvojant apie kaukes ir dezinfekantus. Rekomenduoju ir skiriu 8,5 balo. Saugaus visiems rudens!
