Paprastai miestus atsimenu pagal jų ligonines (jeigu pamenate, toks mano darbas). Bandant atsiminti kažkokią vietą / miestą, man pirmiausia į galvą ateina – „palauk, ar čia ta vieta, kur važiavau tuo dideliu liftu? O šalia lifto buvo pakabintos baltos lentelės juodai surašytais skyrių pavadinimais. Šeštam aukšte kardiologijos skyrius.“ Turiu fotografinę atmintį, atsimenu vaizdais ir nuotraukomis. Man į galvą gali įstrigti labai konkrečios vaizdinės detalės: kuris liftas atvažiavo ir kiek žmonių kilom į viršų, kur stovėjom; arba kokiu išsidėstymu susitikimo metu sėdėjome prie stalo ir kaip ant stalo buvo išdėlioti kavos puodeliai.
Geteborgą taip pat atsimenu dalimis: Landvetter oro uostas (leidžiuosi eskalatoriumi link atvykimų), Sahlgrenskos universitetinė ligoninė, centrinė stotis (Centrastation), „Scandic Tower“ viešbutis, tramvajaus linija (spårvagn), kažkada vežusi mane į ligoninę (jei turiu laiko, patinka rinktis vietinį viešąjį transportą).
Man ne itin patinka lietuviškas miesto pavadinimo variantas Geteborgas. Jis man skamba kažkaip kampuotai, gremėzdiškai ir neautentiškai. Švedai Göteborg taria minkštai, jie galūnę nukanda, taria Joteborj arba Jotebori. Yeh-the-bor-ee, jeigu suanglinus, g nesigirdi ir pridedama trumpa raidė i, kuri labai asimiliuojasi su raide j. Taip tariamos visos galūnės su -org arba -erg. Taigi, ne Björn Borg, o Björn Bori, ne Greta Thunberg, o Greta Tuneberi. Jūs visą gyvenimą tarėte šias pavardes neteisingai. Švediškas miesto tarimas – kažkoks švelnesnis, paslankesnis, malonesnis širdžiai.
Geteborgas yra artimiausia tai patirčiai, kurią galite gauti Stokholme.
Palyginimas su Stokholmu
Stokholmas man yra kaip savo vertę suvokianti, galvą iškėlusi, pasitempusi ir pasipuošusi raudonnagė ilgaplaukė gražuolė, šnairuojanti į besirikiuojančių gerbėjų būrį ir kiek pasipūtėliškai, šiek tiek vaikiškai, bet žaviai suraukusi nosį. O Geteborgas yra kaip mergina tomboy: ji nešioja suplėšytus džinsus ir kapišonuotus džemperius ir atvirai šypsosi, drąsiai komunikuoja, yra iš esmės labai draugiška ir arčiau žemės, dėl to ją visi mėgsta.
Geteborgas neturi tos Stokholmui būdingos įtampos, intensyvumo, nervingumo, arogancijos ir gal net pasikėlimo. Stokholmas, paverčiant jį vyru, yra it kiek persitempęs, nuo telefono neatlimpantis kostiumuotas, pokalbiuose ir emailuose paskendęs karjeristas. Kas šiaip jau nėra blogai, tik gali būti kiek intesyvu.
Man iš esmės nelabai patinka (arba gal labiau link nepatinka) masinio turistinio pažinimo vietos, kaip antai muziejai ar panašiai. Tai nereiškia, kad manęs nedomina miesto ar šalies istorija ar įdomesni faktai.
Geteborgas žinomas kaip Švedijos „Volvo“ automobilių sostinė, antras pagal dydį miestas Švedijoje, populiacija jo šiaip jau vidutinė, apie 600 000, tad toks visai kaip Vilnius. Pavadintas pagal regione tekančią Götos upę, pridėjus švedams būdingą galūnę -borg. Dar smagu atsiminti, kad kadaise legendinė grupė „Ace of Base“ yra kilusi iš šio miesto.
Kaip nuvykti
I Geteborgą iš Stokholmo paprasčiausia yra nuskristi, trunka apie 45 minutes. Jeigu nesibodite traukinių, tai greitasis traukinys jus nuveš nuo Stokholmo centrinės stoties iki Geteborgo per 3 valandas, tarpais rūkdamas 200 km/val. greičiu.
Deja, esu neatspari traukinio sukeltam supimui, todėl man belieka alternatyvos skristi arba vairuoti pačiai. Nuvairuoti tuos beveik 500 km galima per maždaug 5 valandas, esu važiavusi taip kartą. Likus kokiam 100 kilometrų iki miesto atsiveria nežmoniško grožio panorama, man kažkodėl priminė tokią kaip Pietų Prancūzijos Rivjerą. Vien dėl tų vaizdų verta keliauti tokiu būdu.
Į Geteborgą atnaujinti pandemijos metu užšaldyti skrydžiai, ir ten galima skristi tiek iš Arlandos (keliskart per dieną skraidina SAS), tiek iš Bromos oro uosto su BRA (norvegų-švedų avialinijos, kurios orientuojasi į dažnai po Švediją skrendantį verslo klasės klientą).
Kur apsistoti
Pastarąjį kartą apsistojau „Scandic Crown“ viešbutyje, kuris yra patogus savo lokacija, nes yra prie pat centrinės traukinių ir autobusų stoties: atvykstant šiomis priemonėmis stovi literaliai už penkių minučių kelio.
„Scandic Crown“ yra keturių žvaigždučių viešbutis, tačiau savo patirties kaip keturios žvaigždutės iš penkių aš nebūčiau linkusi įvardinti. Nenoriu atrodyti kaip priekabi verslo klasės keliautoja. Nors bendrai žinot, o gal ir noriu.
Man nelabai patiko jų dviejų kvadratinių metrų (na, maždaug) sporto salė, kurioje, be mažai vietos, dar buvo kovidiniai draudimai, leidžiantys sportuoti tik 3 žmonėms vienu metu. Išankstinio užbookinimo sistema sporto salėje nebuvo įvesta, todėl kiekvieną rytą ten vyko kova už būvį. Karingai nusiteikę tarptautiniai atvykėliai, pasiruošę pirmi patekti į tą nedidelį plotelį, kad galėtų bent kažkiek paprakaituoti prieš prasidedant darbiniams susitikimams. Sunku suprasti, kaip viešbutis, turintis 338 kambarius, 8 aukštus, 26 susitikimo kambarius ir tuntus keliautojų, įkomponuoja vos keletos kvadratinių metrų sporto kambariuką. Kai bėgau ant bėgimo takelio, man į pakaušį šnopavo švedas, aršiai ir ryžtingai darantis kokius tai svorio ar rankų stiprinimo pratimus, o visai šalimais ant kilimėlio prakaitą liejo vokietė, daranti atsilenkimus. Visi trys mes jautėmės labai nejaukiai ir buvom įsikniaubę savo ausinėse girdimos medžiagos. Prasta politika, jums pasakysiu.
Viešbutis baikščiai mėgina tai kompensuoti siūlydamas džiakuzi ir saunos paslaugas, bet net ir aš, Smarkuolė Gilė Hopkins (vaikystės fantazija, pamenat tą knygą?), nesibaigus pandemijai ir dar negavusi antros vakcinos dozės, nedrįsau ten grūstis. Džiakuzi ir sauna šiuo metu reikalauja išankstinės registracijos, bet vienąsyk pamačiau iš ten išvirstant gerokai įkaušusių švedų trijulę, ir mane tai galutinai atmušė nuo noro pasinaudoti šiomis paslaugomis.
Viešbutis, beje, buvo kupinas šeimų su vaikais, tad jei nepakeliate vaikų klykimo, nerekomenduoju. Pusryčių nevalgiau, bet, kiek mačiau pro savo langą (kaip jau supratot, langas buvo į vidinį viešbučio kiemą / restoraną), tai pusryčiai labai neprasti – pagirioti švedai ir kupriniuoti turistai traukė šniūrais valgyti. Dėl kovidinių reguliavimų viešbutis valdo arba bent jau bando valdyti žmonių srautus priskirdami juos tam tikram pusryčių laikui – pvz., aš teoriškai turėjau eiti pusė aštuonių ryto į antrą aukštą. Pusryčiai taip pat buvo paskirstyti tarp pagrindinio viešbučio restorano pirmame aukšte ir baro antrame aukšte.
Minusas, žiūrint mano akimis, kad viešbutis, besidangstydamas antikovidine politika, nėjo tvarkyti kambarių. Manau, kad viena iš viešbučio patirties sudėtinių dalių ir yra grįžti namo į sutvarkytą kambarį su šviežiais rankšluosčiais. Supraskit teisingai, man nereikia, kad paskui mane tarnaitė lakstytų. Bet čia anei sutvarkyta, anei rankšluosčių. Žinot, kai YouTuberiai kartais į savo video įkelia tokį svirplių ar tai cikadų čirpimą, kai reikia iliustruoti kažką tuščio ar nevykstančio? Dabar įsivaizduokite tą garsą. Tai yra tai, ką randi parėjęs į savo viešbučio kambarį. Zero, nada, zilch. Gerai, kad, turėdama patirties po paskutinio apsistojimo viešbutyje kitame Švedijos mieste, nesumečiau rankšluosčių ant žemės, o tai būtų tekę susirankiot ir naujų nueit prašyt ir, nenustebčiau, jeigu būtų apmokestinę, nes apie savo antivalymo politiką skelbiasi informaciniame lapelyje. Vėliau mikliai susiradau šiaip rakinamą rankšluosčių kambarį, tai senus nunešdavau, o naujus sau pasišvilpaudama atsinešdavau į kambarį.
Viešbutis perpildytas taip, kad siūlės braška. Bandžiau atsiminti, kada paskutinį kartą mačiau tiek daug žmonių viename pastate. Panašu, kad po kovido atlaisvinimų (Švedijoje jie taip pat buvo, nors žinau, kad visiems nuo Aliaskos iki Kinijos atrodo, jog Švedijoje visiems čia buvo iki lemputės ir visi pasišvilpčiojantys kas kaip norėjo, tas taip makalavosi skersai išilgai po visą šalį, ir dar be kaukių, besarmačiai) visi puolė keliauti, ypač šeimos su vaikais, turistai iš mažesnių miestelių (Geteborgas didelei daliai švedų yra didmiestis, traukos objektas, įkvėpimas vietiniam turizmui. Sakau be ironijos). Pvz., jei kažko reikdavo registratūroj, tai geriau net nepradėt laukt, nes kasdien įsiregistruodavo ir išsiregistruodavo tuntai žmonių.
Paskutinis man nepatikęs aspektas, ir tada jau baigiu bambėt, – viešbučio kambary nėra nei virdulio, nei puodukų, nei kavos / arbatos pakeliuose. Užtat buvo pastatytas bendro naudojimo – tiesa, labai neblogas – aparatas fojė, kur galėjai pasiimt kavos ar arbatos kiek norėjai ir kada norėjai... susimokėjus. Ėjau ir pirkau, kai reikėjo, bet man iš principo tai atrodo pinigų švaistymas. Aš, žinoma, suvokiu jų norą monetizuoti viską ir betką. Manau, kad greitai už naudojimąsi liftu irgi reikės sumokėti monetą kitą. Lifte stovės berniukas su blonknotu, registruojantis kiekvieno bevažiuojančio liftu skaičius. Taip pat už tam tikrą oro iškvėpavimą, viršijus kvotą, irgi nuo kortelės nuskaičiuos ekstra (orą matuos kokiais tai aparatais). OK, ironizuoju.
Ką pamatyti
Pereikim prie miesto.
Jeigu esat vienišas keleivis, vagabondas, panašios sielos kaip aš, jums patiks tiesiog šlaistytis po Geteborgo gatves, stebėti minią ir jos kitimą – kaip ji raibuliuoja ir mirguliuoja, kaip kinta jos aprangos stilius, spalvos ir vaibas, priklausomai nuo rajono ir dienos laiko, ir panašūs reikalai. Aš neturiu problemų su žmonių stebėjimu. Rekomenduoju.
Jei esat linkę turistauti, keletas patarimų.
Lisebergas (teisingai, tariasi Lisaberi, ačiū labai) – atrakcionų parkas, ir jo atrakcionai dar iš tolo į miestą įvažiuojant matomi ir yra tapę miesto simboliu. Nebuvau, bet jei kada būsiu su paaugliu sūnumi, važiuosiu pirmu taikymu ten.
Lisebergas yra didžiausias skandinavų šalyse pramogų parkas, toks kaip skandinaviškasis Disneilendas. Čia rasite visko, nuo tradicinių vaikiškų karuselių iki kvapą gniaužiančių linksmųjų kalnelių, nuo „lifto“, kur staigiai kyla ir turbūt leidžiasi, ir visi klykia, iki apžvalgos rato, kur visas miestas kaip ant delno (maždaug kaip „Londono akis“). Dabar beskrollindama suskaičiavau 37 skirtingus atrakcionus. Dar ten, žinoma, galite valgyti ir gerti (bent iki dešimties skrtingų kavinių / restoranų, ir dar jie savo B&B turi).
Smagiai žiūrisi Gothia Towers trys daugiaaukščiai pastatai – tai čia bet kada pro šalį praeiti galite. Gothia Towers yra parodų ir rengių arena, taip pat – 29 aukštų virš 1000 kambarių turintis viešbutis. Teigiama, kad didžiausias Skandinavijos šalyse. Man regis, kad Geteborgas, jausdamas šiokį tokį kompleksą prieš Stokholmą, bent jau šitaip griebiasi kontrolės ir kompensacijos („žiūrėkit, mes didžiausi“), bet čia tik mano Stockholm city girl nuomonė.
Siūlyčiau ir apsistoti ten, jei galite, panorama superinė turėtų pačiame viršuje būti. Be to, ten krūvos restoranų ir barų.
Man labai patinka tuos pastatus matyti atsirandant ir pranykstant makaluojantis po miestą, pagal juos galima orientuotis, kurioje miesto dalyje esi. Šitie bokštai irgi yra vienas iš miesto atpažinimo simbolių.
Kas dar, klausiat?
Sako, kad neblogas yra Geteborgo botanikos sodas – 175 hektarai sodų ir gėlynų, 16 000 skirtingų rūšių augalijos.
Geteborgo Meno muziejus (vėlgi skelbiasi kaip turintis svarbiausią ne tik Skandinavijoj, bet visoje Šiaurinėje Europoje meno kolekciją), čia rasite viską, nuo švediško modernizmo iki prancūzų kolekcijos, nuo Piccasso kambario – ankstyvieji darbai – iki skulptūrų salės, iš viso apie 70 000 darbų.
Kas mėgstate gamtą ir vaizdus, arbą tik gamtą, arba tik vaizdus, dar galite nulėkti iki Geteborgo archipelago, salyno, bet ten jau teks keltais keltis, kaip ir Stokholme.
Grįžant prie vagabondinių reikalų ir jei patinka šopintis, tai pagrindinės gatvės tam yra Vallgatan, Långgatorna, dar smulkesnės gatvelės in between. Tiesiog pasileiskite (galite ir plaukus) pėstute pagrindinėmis miesto gatvėmis nuo centrinės stoties, ir žmonių tėkmė jus pati reikiama kryptimi nuves. Čia kaip su perpildytais eskalatoriais, jei nežinote, kurioje pusėje stovėti (nes Lietuvoje beveik niekas nežino, kad reikia stovėti dešinėje pusėje ir skubančiuosius pralesti kairiąja), tai jus didmiesčio srovė mikliai nustums ten, kur reikia. Juk smagumas visada ir yra tyrinėti ir pasiduoti tam atpažinimo spontaniškumui. Go with the flow.
