Duktė padavė į teismą tėvus, kad jie kėlė jos vaikystės nuotraukas soc. tinkluose, – kaip tai baigtųsi Lietuvoje?

Asmeniškai niekada neturėjau ir vis dar neturiu nei vieno socialinio tinklo. Dažnai tenka sulaukti klausimų apie mano tokį pasirinkimą, o atsakymas būna labai banalus: nematau poreikio savo asmeniniu gyvenimu dalintis su kitais žmonėmis. Iš tikro nėra ko slėpti, šiuo atveju kartais jaučiuosi lyg dinozauras tiesiogine šio žodžio prasme, nes žmonių, neturinčių jokio socialinio tinklo ir esančių maždaug 30–45 metų amžiaus, aš pažįstu... galbūt 1 arba 2. Bet mane, kaip teisininką, stebina žmonių noras socialiniuose tinkluose atskleisti visiškai asmeninę ir privačią informaciją, kartu nematant (arba nenorint matyti) grėsmių, kylančių iš tokio elgesio.

Teko perskaityti vieną straipsnį, po kurio buvau lengvai šokiruotas – bent vienu socialiniu tinklu per paskutinius 3 mėnesius Lietuvoje naudojosi net 99 proc. Z kartos atstovų (Z karta laikomi asmenys, gimę maždaug 1995–2012 metais). Niekada nenuvertinu jaunimo, bet širdis jaučia, kad didžioji dalis Z kartos atstovų pasakytų, jog, jų manymu, atskleisdami socialiniuose tinkluose asmeninę (privačią) informaciją jie nedaro nieko tokio, dėl ko vėliau gali kilti mažesnių ar didesnių nemalonumų. Jaunesni skaitytojai mane gali palaikyti net teisininku-paranojiku ir matančiu problemas ten, kur jų tiesiog nėra.