„Padėtis, kurioje buvau atsidūrusi, man atrodė visiškai be išeities. Kaip tik šitoje vietoje bandžiau... nubristi gilyn“, – mąsliai žiūrėdama į bangas, Pernu pliaže šiaušiamas rudeniško vėjo, sako ji. Moters akyse – ašaros. Neva nuo stipraus vėjo. „Iš tikrųjų tuo metu pagalvojau, kad verčiau nusižudyti, nors turiu penkis vaikus, kuriuos taip myliu“, – priduria Kerstin.

Dabar, praėjus daugeliui metų, prisimindama tuos smurto kupinus santykius, ji negali suprasti: „Kaip galėjau taip galvoti ir taikstytis su tuo, kas vyko? Kalbant apie santuoką, yra tiek daug įvairiausių tabu ir įsitikinimų, kurių svarbiausias, žinoma, buvo manymas, kad skirtis negalima, juk esu tikintis žmogus.