Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina tas nemalonus momentas, kai piršlys netikėtai pakviečia mus pasakyti tostą jaunųjų garbei. Ir neišvengiamai visada atsiranda bent vienas svečias, pradedantis kratytis šios dažniausiai kažkodėl nemalonios prievolės. „Ai, aš dabar nekalbėsiu“, „gal vėliau“, – tradiciniai atsikalbinėjimai, ir nieko nėra klaikiau, kaip juos girdėti, užuot išgirdus širdingą ir nuoširdų palinkėjimą dažniausiai išties artimiems žmonėms.