Ir atvirkščiai, jei nuotaika gera, vaikų jie nebaudžia, nors, žvelgiant iš pedagoginės perspektyvos, būtų kur kas geriau išdykėlius tinkamai sudrausminti. Toks bausmės pagal nuotaiką scenarijus įdiegia vaikui nuostatą, kad suaugusieji neprognozuojami, plačiau imant, visi, kurie turi galią, leidžia sau nepaisyti jokių taisyklių ir elgiasi pagal savo užgaidas, nesvarbu, kaip – gerai ar blogai – elgtųsi jų „pavaldiniai“. Beje, tėvai, kasdien žiūrėdami žinias ir matydami, kad valdžia irgi „veikia pagal nuotaiką“, ima garsiai piktintis, kokie dviveidžiai valdo šalį, patys pasvajodami atsidurti jų vietoje. Tą matydamas vaikas pradeda manyti, kad jį pagal nuotaiką baudžiantys tėvai yra visiškai teisūs, negerai elgiasi tik svetimi, vadinami blogais. Kitaip sakant, jam pradeda atrodyti, kad savieji kankina iš gerų paskatų („jeigu baudžia, vadinasi, myli“). O blogis (pragaras, anot klasiko) – tai kiti... Žodžiu, susikuria dar katastrofiškesnę pasaulio interpretaciją.
Bet grįžkime prie įpročio bausti. Viena iš įdomesnių bausmės priežasčių yra siekimas išgąsdinti kitus. Kitaip sakant, nubauskime Joną, net neišsiaiškinę, ar jis kaltas, ar ne. Svarbiausia, kad bausmę išvydę kiti bijotų daryti tai, už ką baudžiamas Jonas, kuris gal nieko blogo ir nepadarė. Kartais baudžiama vien todėl, kad pats procesas suteikia pranašumo pojūtį.
Taigi bausmė ne tik leidžia kontroliuoti, bet ir teikia malonumą. Ne visi yra tokie įžūlūs ir pasitikintys savimi, kad galėtų bausti, nepaaiškinę baudimo priežasties, t. y. nesako tiesiai: „Baudžiu tave, nes man tai patinka.“ Ne, daugelis vis dėlto ieško tinkamo pateisinimo, pradėdami nuo primityviausios apgavystės „dvasininkas liepė“, baigdami sudėtingiausiais teisės kodeksais, kuriuose prirašyta tūkstančiai puslapių, nurodančių, už ką galima vienaip ar kitaip nubausti.
Jau pats baudimo procesas parodo, koks kūrybingas yra homo sapiens. Čia ir senovinės šventės, per kurias džiūgauta, matant, kaip liūtai drasko nubaustųjų kūnus, ir kalimas prie kryžiaus, ir gestapas su ištisa kankinimų mašinerija, ir įvairiausi lageriai, jau nekalbant apie vienokias ar kitokias buitines patyčias kone kiekvienoje šeimoje. Baudžiami dažniausiai kiti, tačiau ir save baudžiame dėl kitų, arba kitus dėl savęs, kartais turėdami svarią priežastį, o kartais visai be priežasties, – tai prigimtinė žmogaus teisė ir savybė.
Prie to prisideda ir psichologai, kurie už pinigus leidžia pacientui pasimėgauti savo paties žaizdomis. Geriausiai sekasi tiems šios profesijos atstovams, kurie dėl juos „vežančio“ kančios malonumo susiorganizuoja gyvenimą taip, kad turėtų nuolatinį priėjimą prie kentėjimo, bet kad ši slapta jų aistra niekada neiškiltų į viešumą tikruoju savo pavidalu. Todėl jie kategoriškai neigia kaltinimus, kad mėgaujasi svetimomis kančiomis. Neva stengiasi padėti kitiems, kad šie atsikratytų kančios, bet kartu atlieka elementariausią psichinės savigynos veiksmą – racionaliai užmaskuoja tikrąją patiriamo malonumo priežastį. Beje, mėgavimasis svetima kančia auga besimėgaujant. Todėl psichologas, visą savaitę rakinėjęs kitų žaizdas, lekia pas kitą psichologą, kad pasimėgautų dar ir savosiomis...
Gebėjimas bausti yra senas kaip pasaulis ir pastebimai tobulėja. Antai vieno civilizuoto krašto valdovas jau XXI a. slapčiomis nubaudė mirties bausme jį „užknisusį“ kritiką, kurį egzekutoriai surado ir ketvirčiavo svetur, kai šis užsuko į kritikuotos šalies ambasadą. Anksčiau būdavo baudžiama viešai, ypač už žiaurius nusikaltimus, kad niekam nekiltų mintis panašiai elgtis. Vieną iš ne itin tolimos praeities istorijų detaliai aprašė Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“: „1757 metų kovo 2 dieną Damiens’as buvo nuteistas „atlikti viešą atgailą“ priešais pagrindines Paryžiaus duris“, kur jį turėjo „nuvežti vežimu nuogą, vienmarškinį, su liepsnojančiu dviejų svarų vaškiniu deglu rankose“, paskui „tame vežime, Grevo aikštėje ir ant ešafoto, kuris ten bus suręstas, deginti spenelius, rankas, šlaunis ir minkštąsias vietas, svilinti lėtoje ugnyje jo dešinę, kumštyje gniaužusią peilį, kuriuo jis įvykdė tėvažudystę, o ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą, paskui pririšti prie jo ketvertą arklių, nutraukti galūnes ir jas bei kūną sudeginti, paversti pelenais, o tuos pelenus išbarstyti vėjyje.“
Dabar įsivaizduokime tą, kuris keletą dienų vaikšto ir svarsto, kokiu eiliškumu viskas turėtų būti atlikta. Kas tuo metu dedasi jo galvoje? Juk bandydamas šią seką sudėlioti savo vaizduotėje, svarsto, kur egzekucijos scenoje reikėtų padėti indus su skysčiais, kaip bus pilstoma, kiek laiko tai truks, kad žiūrovams būtų sukeltas kuo didesnis efektas. Iš esmės tarp jo ir teatro režisieriaus skirtumas yra tik toks, kad šitas spektaklis vyksta realybėje, todėl skausmo nereikia suvaidinti.
O kokia egzekutoriaus kasdienybė? Vakarieniauja namie su mylinčia žmona, su žaidžiančiais vaikais, ir staiga šmėsteli mūzos atsiųsta mintis: „O gal būtų geriau iš pradžių nutraukti rankas? Bet ne, rankos duos didesnį efektą, jei bus nepririštos, nes nuteistasis galės jas grąžyti atgailaudamas.“ Tada mintys vėl grįžta prie vakarienės. Pajuokauja su žmona, gal net pasidžiaugia, koks yra laimingas, turėdamas ją ir vaikus, dėl kurių galėtų viską paaukoti. O profesinės kančios? Toks būdingas kūrėjams nepasitikėjimas savimi, kad ne viską pavyks preciziškai sudėlioti, nes laikas jau spaudžia, o tobulumui ribų nėra. Tada jis, kankinamas nemigos, vaikšto aplink ešafotą, iš visų jėgų stengiasi būti sąžiningas, konsultuojasi su bendradarbiais, braižo planus, eskizus, klausinėja publikos nuomonės apie ankstesnius savo jau parodytus spektaklius, važiuoja apžiūrėti dekoracijų, užsuka į parodas, kur demonstruojami naujausi kankinimo įrankiai. Trumpiau tariant, yra kūrybingas ir atsidavęs menui žmogus.
Tačiau kūryba – slidus reikalas. Ypač tada, jeigu autoriaus sumanymą turi įkūnyti kiti. Jie nesuvokia esmės taip gerai, kaip režisierius. Todėl dažnai griebiasi improvizacijos, pasikliauja savo patirtimi. Gerai, jeigu aktoriai profesionalūs, net ir Dievą galintys suvaidinti. O jeigu jie – mėgėjai, naivūs, kvaili, apgauti? Neradę savęs, pradeda vaidinti kitus. Todėl kūryba neišvengiamai slidus reikalas. Ne viskas taip paprasta, kaip galėtų atrodyti, net jeigu bausti reikia svetimus, o ne savus. Be to, labai svarbūs ir šalutiniai efektai (šiuo atveju, pavyzdžiui, arkliai). Foucault rašo: „Arkliai įsirėžę timptelėjo, kiekvienas į savo pusę, ištiestas galūnes; kiekvieną arklį ragino po egzekutorių. Praėjus ketvirčiui valandos – viskas pakartota iš naujo, ir galų gale po keleto bandymų sugalvota apkeisti arklius: tuos kurie prie rankų, pasuko į galvos pusę, tuos, kurie buvo prie šlaunų, – į rankų pusę – taip sulaužė rankų sąnarius. Timptelėta keletą kartų, bet nesėkmingai. Nusikaltėlis pakėlė galvą ir apsižvalgė. Buvo įkinkyti dar du arkliai prie šlaunų – taigi iš viso jau šeši. Vis tiek nesėkmingai.
Pagaliau egzekutorius Samsonas pasakė ponui Le Bretonui, jog nebėra galimybių, nė vilties visa tai pabaigti, ir paprašė paklausti Jų Aukštybių, ar nenorėtų, kad nusidėjėlis būtų sukapotas į gabalus. Ponas Le Bretonas, sugrįžęs iš miesto, įsakė atnaujinti bandymus – tai buvo padaryta. Bet arkliai neteko jėgų, ir vienas iš tų, kurie buvo įkinkyti prie šlaunų, suklupo ant grindinio.
Nuodėmklausiai vėl su juo kalbėjosi. Jis jiems pasakė (aš tai girdėjau): ‚Pabučiuokite mane, ponai.‘ Saint-Paulio bažnyčios klebonui nedrįsus, ponas Marsilly pralindo pro kairės rankos virvę ir pabučiavo jį į kaktą. Budeliai susispietė aplinkui ir Damiens’as liepė jiems nesiplūsti, o tiesiog atlikti savo darbą, už kurį jis nepyksiąs. Prašė pasimelsti už jį. [...] Laikantis nuosprendžio, viskas buvo paversta pelenais. [...]
Gal kas paskubėtų daryti išvadas iš to, kad kitą dieną atklydęs šuo atsigulė pievoje ten, kur būta laužo; keletą kartų nuvytas, jis vis tiek grįždavo. Tačiau nesunku suprasti, kad gyvuliui ši vieta buvo šiltesnė negu kuri kita.“
Ar pastebėjote, kokie jautrūs dvasininkai? Reikia tikėtis, mūsų pastabumas neapsunkins jiems ir taip, ko gero, nelengvos pomirtinės naštos.
Taigi vaidinimas ir režisūra – du skirtingi dalykai. Bet scenos menas ir įdomus tuo, kad, jeigu nesurežisuosi taip, kaip nori, galėsi imtis naujo spektaklio, kur viską atliksi galbūt tobuliau. Štai, imkime kad ir šią vietą: „Damiens’as liepė jiems [egzekutoriams] nesiplūsti, o tiesiog atlikti savo darbą, už kurį jis nepyksiąs.“ Tipiškas psichologas sakytų, kad tai susiję su vertės klausimu ir kad žmogus, patekęs net į tokią beviltišką padėtį, siekia neprarasti kontrolės. Bet juk žinom, kas už viso to slypi. Ar tik ne „aklas aklą veda“? Todėl šių buitinio dvasingumo specialistų nuomonės neklausykime, nes bausmės režisieriui labiausiai rūpi universalūs dalykai – kas tada ten iš tikrųjų nutiko? Kas prasiveržė per kančią? Kas tuo būdu pasireiškė? Savivertė? (Savi)kontrolė? Proto užtemimas? Sunku pasakyti, bet drįsčiau manyti, kad tas žmogus tapo žmogumi. Galbūt.
Niekas nežino, kas mes būname iki to, kol tampame žmonėmis. O juk jais tampa tik vienetai ir dažniausiai tada, kai laiko gyventi jau nebelieka. Taigi kas esame? Ikižmogių civilizacija? Gali būti, kad mes patys vieni kitus ir verčiame jaustis ne žmonėmis...
