Vienas iš tokių, niekaip dar neatgyvenančių stereotipų – tai klaidingi įsitikinimai apie pamotes ir apie patėvius. Pamočių ir patėvių yra visokių, kaip ir visokių tėvų bei apskritai žmonių. Nerasime pasaulyje dviejų visiškai identiškų asmenybių. Tad iš anksto sakyti, kad žmogus, kuriam teko pamotės ar patėvio dalia, yra blogas, piktas, nemokantis bendrauti su vaikais, yra neteisingas. Tik pasakose visos pamotės piktos – gali skirtis tik jų piktumo lygis. Tačiau pasakos lieka pasakomis, o realus gyvenimas yra visiškai kitoks.
Stereotipo apie tariamą pamočių ir patėvių blogumą šaknis yra ta, kad visgi tai nėra tikra mama ar tikras tėtis, kuris savo vaiką mylės visiškai besąlygiškai. Pamotei ar patėviui pirmiausia patiems reikia integruotis į naują šeimą, vaikus priimti kaip šeimos narius. Meilė – tai jausmas, jis yra arba nėra. Vienos pamotės vaikus pamilsta kaip savo, kitos tiesiog jais rūpinasi. Juk ir darželio auklėtojos ar mokytojos mokykloje savo auklėtiniais rūpinasi, daro viską, kad tik būtų geriau vaikams, tačiau dar nereiškia, kad juos myli motiniška meile. Taip gali būti ir su pamotėmis bei patėviais. Bet tai dar nereiškia, kad jie yra blogi.
Jei pasakos, daug šimtmečių ėjusios iš lūpų į lūpas suformavo neigiamą pamotės įvaizdį, tai patėvio stereotipas formavosi šiais laikais. Statistika rodo, kad vaikai dažniausiai smurtą patiria ne iš ko nors kito, o iš pačių artimiausių žmonių, su kuriais gyvena, arba kurie dažnai lankosi šeimoje. Tai ir patys tėvai, ir broliai bei seserys, ir dėdės bei tetos. Ne taip jau retai smurtą – tiek fizinį, tiek psichinį – vaikai patiria iš auklių. Be abejo, tarp visų išvardintų galimų smurtautojų prieš vaiką, gali pasitaikyti ir pamočių bei patėvių, tačiau jie nebus niekuo išskirtini iš bendro konteksto, ir vien dėl to fakto, kad pamotė nėra tikra motina, o patėvis nėra tikras tėvas, yra klaidinga turėti išankstinį įsitikimą, jog jie būtinai piktybiškai bus nusiteikę vaikų atžvilgiu.
Neigiamam stereotipiniam požiūriui į patėvius įsišaknyti, dar labiau sukeroti „pasitarnavo“ rezonansinė vadinamoji Matuko byla. Prieš kelerius metus penkiametį berniuką užmušė sužvėrėjusi jo motina bei patėvis. Kažkodėl žiniasklaidoje, o ypač komentaruose vaikžudė nebuvo taip smerkiama dėl įvykdytos žmogžudystės prieš silpnesnį savo šeimos narį, kaip dėl to, kad „į namus parsivedė vyrą“. Skaitant komentatorių kliedesius, buvo matyti, kad net paties patėvio dėl įvykdytos žmogžudystės taip nesmerkia, kaip kad smerkia motiną, jog ši, turėdama vaiką „išdrįso vyrą susirasti“.
Minėtieji įvykiai padarė didžiulę skriaudą visai Lietuvos visuomenei. Pirmiausia, aišku, dėl to, kad žuvo niekuo dėtas mažametis. Antra didžiulė žala buvo ta, kad dar labiau imtos stigmatizuoti tos šeimos, kuriose yra patėvis. Matuko byla tapo pagrindu ciocioms zitoms užsiimti davatkinimu – t. y., smerkti, apkalbinėti moteris, kurios, turėdamos vaiką, susiranda partnerius. Šią bylą jos minėdavo reikia ar nereikia.
Ne visi žmonės geba mąstyti kritiškai, todėl stereotipas apie „blogas moteris“, kurios turėdamos vaikų išteka arba susiranda partnerį, ypač iškerojo per paskutinius penkerius metus. Trumpam nuklystant nuo temos, pasakysiu, jog šiandien aplink galima pastebėti kur kas daugiau davatkiškos (atsiprašau, – „konservatyvios“) mąstysenos bei elgsenos žmonių. Tas jų davatkiškumas pasireiškia visose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būtent po Matuko bylos, cekavinti ir skųsti kaimynus tapo norma. Tam, kad atrodytų gražiau, buvo imtas vartoti žodis „pilietiškumas“, kuris iš esmės reiškia visai ką kita. Ir iš tiesų – pastebėjau, kad Lietuvos visuomenės mąstysena dabar yra kur kas labiau „nustekenta“ nei buvo 2013 – 2015 metais. Žmonės kažkokie įbauginti, vis labiau įsikabinantys į stereotipus. Žmonės savo vidumi tapo kur kas mažiau laisvi.
Grįžtant prie pamočių ir patėvių, reikia pasakyti, kad patėviai dabar piešiami dar juodžiau nei pamotės, o moterys, kurios neatsisako savo asmeninės laimės turėdamos vaiką ar vaikų yra smerkiamos, o tie stereotipų lipdytojai, smerkėjai nėra baudžiami. Jei viešai kas nors išreiškia neapykantą, pavyzdžiui, juodaodžiams, kitokios orientacijos ar translyčiams žmonėms, kitos religijos atstovams, rizikuoja būti nubausti už neapykantos skleidimą. Tačiau tie komentatoriai, kurie skleidžia neapykantą viešojoje erdvėje apie tuos, kurie sukūrė naują šeimą, nėra baudžiami. Sakyčiau, taikomi dvigubi dvigubi standartai. Už viešą smerkimą, kam tu pasirinkai vienokį ar kitokį šeimos modelį, turi būti baudžiama lygiai taip pat kaip ir už kitas diskrimacijas. Tam nereikia netgi įstatymų perkūrinėti. Įstatymai dėl diskriminacijos jau yra. Diskriminacijos draudimas yra įrašytas netgi Lietuvos Konstitucijoje. Kiekvieną viešą diskriminacinį komentarą reikėtų laikyti nusikaltimu.
Tokių minėtų smerkimų prisiklausė ir Odeta. Ji yra našlė ir užaugino dukrą. Vyras žuvo, kai Odetos dukrai buvo dar tik treji metai. Atsigavusi po netekties moteris pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, dukra ėmė iš pradžių lankyti darželį, o po to – mokyklą. Neilgai trukus moteris vėl įsimylėjo. Kai jos išrinktasis būdavo pas Odetą namie, dukra rodydavo susiraukusį veidelį, o visos mamos draugės „geradarės“ patarinėjo, kad kol duktė auga, geriau, kad nebūtų „jokių diedų“. Auganti duktė vis įmantriau rezgė visokias, iš pradžių vaikiškas, o po to vis rafinuotesnes intrigėles, kad išskirtų motiną su mylimuoju. Ji tiesiog pavydėjo mamos dėmesio. Tai yra natūralu ir suprantama, kaip ir suprantama, kad mama taip pat turi teisę būti laiminga.
Nesileidžiant į detales, reikia pasakyti, kad dukteriai pavyko Odetą išskirti su mylimuoju – su tuo, su kuriuo siejo abipusė meilė, su kuriuo santykiai truko penkerius metus. O visi aplinkui tik plojo ir sakė: „Nereikia tavo dukrai patėvio, žinai, kokie tie patėviai būna – tik dukterų prievartautojai“. Draugės, tarp kurių dauguma buvo nelaimingos ir vienišos, sakė: „Ko judviem trūksta? Kam dar tie „diedai“? Odeta, kuri yra labai nuolankaus ir švelnaus charakterio moteris, pasidavė aplinkos spaudimui. Ji juk buvo ir pati taip mokyta, kad nežiūrėtų savęs, o žiūrėtų tik vaikų.
Na, o pabaigai, kur kas linksmesnės istorijos. Adolis, dabar jau senjoras, pasakojo, kad jis buvo vienas jaunesniųjų sūnų daugiavaikėje šeimoje. Iš viso brolių ir seserų buvo septyni. Jo mama buvo pamotė Adolio vyresniesiems broliams ir seserims, kurių tikroji mama mirė. Adolis prisimena, kad niekada šeimoje nebuvo išskiriami tie vaikai, kurie buvo kitos mamos. Jo mama vienodai mylėjo ir vienodai elgėsi tiek su savo biologiniais vaikais, tiek su vyro vaikais. Jis prisimena, kaip mama yra sakiusi, jog iš tiesų myli posūnius ir podukras, nes kaip ji galinti nemylėti savo vyro vaikų bei savo vaikų brolių ir seserų. Jie nėra svetimi – taip sakydavo.
Tuo tarpu Ugnė augo su patėviu. Tikro tėvo ji net neprisimena, nors jis šeimą paliko, kaip Ugnei buvo ne tiek ir mažai – ketveri metai. Kada šeimoje atsirado „naujas tėtis“, ji taip pat atsimena miglotai. Kiek pamena, visada jį vadino tėčiu, nors ir žinojo, kad jis nėra tikras tėtis. Šio fakto niekas nuo mergaitės neslėpė. Tėtį ji vadina tikrų tikriausiu tėčiu, prisimena gražiausias vaikystės akimirkas: „Jei ne tėtis, daug dalykų nemokėčiau, nežinočiau. Jis labai protingas žmogus, kiek mane visko išmokė, kiek visko paaiškindavo. Net kai su mama susipykdavome, tėtis visada mane palaikydavo. O ir apie pirmąją meilę kalbėjausi ne su mama, o su tėčiu, jis labai daug ką patarė. Jei ne tėtis, nebūtų buvę fantastiškų kelionių, kurių man dabar, per pandemiją labai trūksta‘.
Audronė, kuriai šiuo metu yra 60 metų, o jos tėvai (t. y., tėvas ir pamotė) yra gyvi ir sveiki, pasakoja, kad pamotė jos gyvenime atsirado po to, kai tėvas išsiskyrė su mama. Iš pradžių Audronė gyveno su mama. Tą laikotarpį prisimena niūriai ir įvardija „depresuotu laiku“. Juodvi su mama gyveno ganėtinai skurdžiai, mama buvo nuolat prislėgta, niekada nesišypsodavo, nuolat bardavosi. Tėvo šeimoje viskas buvo kitaip, tad mergaitė norėjo gyventi būtent su tėvu. Buvo surastas kompromisas: Audronė lanko mokyklą sostinėje ir gyvena tėvo šeimoje, o savaitgaliais grįžta pas mamą. Visiems šis kompromisas tiko, nors pamotė nebuvo labai sužavėta, tačiau savo mylimam vyrui nusileido.
Pamotė, kaip pasakoja Audronė, nebuvo jai švelni, tačiau niekada nepasakydavo ir jokio blogo žodžio. „Ji visada sutvarkydavo mano rūbus, kai sirgau, slaugė, bet aiškiai buvo matyti, kad tai ne mama. Tikroji mama aplink mane taip nešokinėdavo, viską turėdavau daryti pati, o ir pabardavo daug dažniau, tačiau visgi jaučiau mamos meilę. O pamotė man ilgą laiką buvo svetimas žmogus“, – pasakoja Audronė ir priduria, kad apie pamotę negalinti pasakyti anei vieno blogo žodžio. Priešingai, ji yra dėkinga, kad tėvas yra laimingas, apgaubtas rūpestingos moters meile ir dėmesiu. Taip pat ji pabrėžia, kad kai pamotė pagimdė vaiką, Audronės brolį, su juo elgėsi lygiai taip pat, kaip ir su ja pačia. Labai didelių švelnumų rodymų ji nepastebėjusi. „Tiesiog yra tokie žmonės – vieni atviriau reiškia savo meilę, kiti yra santūrūs ir iš pažiūros šaltoki. Nors mano pamotė labai atvirai reikšdavo ir dabar reiškia savo šiltus jausmus mano tėvui“, – yra juk įvairių žmonių.
Pamotės niekaip kitaip, tik mama nevadino Justina ir Rolandas. Jų mama mirė, kai šiedu buvo pradinukai. Tėvas vedė „tikrų tikriausią pamotę“, brolio ir sesers teigimu, ši moteris buvo vyresnė už tėvą, negraži, nerangi – visai kaip atrodo pamotės iš pasakų. Tikrąją mamą jaunuoliai prisimena kaip smulkutę, šviesią ir išblyškusią su didelėm ir gerom akim. Ji buvo visiška priešingybė „naujajai mamai“. Tačiau išvaizda apgaulinga. Savo vaikų pamotė neturėjo ir su tėvu jų nesusilaukė. Brolis ir sesuo jautė pamotės meilę. Kai Justina gulėjo ligoninėje po sunkios operacijos, pamotė visada buvo šalia. Kai Rolandas sirgdavo, naktimis pamotė keldavosi ir būdavo prie jo lovos, virdavo arbatėles. Pamotė netgi nuslėpdavo nuo tėvo vaikiškas išdaigas, kad tik „jos vaikų“ (taip ji vadino Justiną ir Rolandą) nebartų ir neskriaustų.
Taigi šalin stereotipus. Prokrusto lova jau seniai sudūlėjusi.
