Aplinkybės susiklostė taip, kad mes Taškente užregistravome savo pasus. Todėl, pagal painius tuomečius uzbekų įstatymus, už trijų žvaigždučių viešbutį – ir tos trys žvaigždutės buvo tikros, europietiško standarto, trijų asmenų šeimai mokėjome tik 20 eurų už naktį su pusryčiais. Kaip tikri uzbekai iš Taškento. Tiesiog rojus. Aišku, dolerius į somų ryšulėlius keitėme turguje. Užsiėmimas pavojingas tikram užsieniečiui, bet man, Uzbekistaną lankančiam penktą kartą, – nelabai. Na, iš mandagumo pasižiūriu, kad arti nestovėtų nuobodžiaujantis milicininkas ar labai basmačiškos išvaizdos grupė žmonių. Šiaip, galima pinigus keisti tik oficialiu kursu, bet tas oficialus kursas taip skirdavosi nuo neoficialaus, kad seno turisto orumas priversdavo keisti neoficialiai. Chiva – tai ne sostinė Taškentas, kur ant kiekvieno kampo matomi ir nematomi įvairių tarnybų „bendradarbiai“. Kuo mažiau milicininkų, tuo ramiau visiems aplinkui.