O juk kažkada kiškis buvo pagrindinis medžioklės objektas
Ir tokius laikus dar pamena medžiotojas profesionalas, medžioklis iš pašaukimo – Eugenijus Tijušas. Pasirodo, prieš 50–60 m. didesnių žvėrių buvo reta, o kiškių ir lapių buvo daug, tad jie ir buvo pagrindiniai medžioklės objektai. Dažnai kiškių medžioti patraukdavo vienas šaulys su šunimi, per dieną laukais sukardavęs bent 10–15 km. Sėkmingiau medžiodavo 2–3 medžiotojai. Vienas medžiotojas pavarydavo kiškius iš miškelių, kiti užimdavo pozicijas miško pakraščiuose. Pabaidytas kiškis turi savybę sprukti ne tolyn, bet į šoną ar atgal, todėl neretai varovas sumedžiodavo daugiau kiškių nei pamiškėje tykojantys medžiotojai. Prie kito miškelio bičiuliai susikeisdavo vietomis, tad visų galimybės išsilygindavo.

O juk kiškio taukai – vaistas

Pašnekovas primena: ir dabar žmonės vertina kiškio taukų vaistines savybes. Iš vieno kiškio galima gauti 30–50 g taukų. Išdorojus kiškį riebalai nupjaustomi, susmulkinami gabaliukais ir tirpinami. Svarbu, kad riebalai neužvirtų, todėl geriausia šildyti inde, kuris talpinamas į puodą su vandeniu. Jokiu būdu negalima riebalų kaitinti keptuvėje – iš tokių taukų vaisto nebus. Gydomosios savybės išlieka metus, senesni takai – jau nebenaudingi. Kiškių kailiukus anais laikais medžiotojai parduodavo valstybei, už juos pirkdavo... šratų, nes šovinius tekdavo gaminti patiems. O kiškiena, aišku, atsidurdavo ant medžiotojų stalo. Iš kiškio išeidavo apie 3 kg geros mėsos. Taigi, jei per metus pavykdavo sumedžioti iki 20 kiškių, tai buvo laikoma visai neblogu laimikiu. Tik E. Tijušas čia pataria: nors kiškio mėsa skani, tačiau sausa, todėl pageidautina dar pridėti kiaulienos ar kitos riebesnės mėsos.

Kiškių medžioklė su skalikais

Įdomiausia kiškius medžioti su skalikais. Jei medžioklei sėlinant ar tykant būtina tyla, garsą sukelia tik šūvis, tai medžioklėje su skalikais, garsui tenka pagrindinis vaidmuo. Kai tik skalikas pakelia pirmą kiškį – medžioklė prasideda. Didžiausias malonumas yra klausytis skalikų balsų, pagal balsą sekti, kur vyksta veiksmas, jaudintis, kai išgirsti, kad skalijimas, o tai reiškia ir kiškis, pradeda artėti. E.Tijušas prisimena: „ Šuns pabaidytas kiškis bėga dideliu ratu, tad vėl prabėga pro savo guolį, po to ir vėl daro kilpą, todėl iš šalies gali pasirodyti, kad šuo kiškį atvaro medžiotojui, kuris dažniausiai ir laukia toje vietoje, kur gyvūnas buvo pakeltas. Skalikai gali kiškius persekioti ilgai, apsukti ratus po 3–4 km. Tačiau kartais šunys nubėga paskui kiškį ir pradingsta kelioms valandoms. Tad kiškių medžioklės sėkmė ir su skalikais, ir be jų – permaininga“.

Kiškių priešai – ir automobilių šviesos, ir krankliai

Iš savo ilgametės medžiojimo praktikos pašnekovas prisimena, kad labai daug kiškių seniau žūdavo po automobilių ratais. Darbo reikalais dažnai važinėdamas po respubliką, E.Tijušas naktimis ne kartą stebėjo įdomų dalyką: iš pradžių į automobilio šviesų srautą pakliuvusį kiškį būdavo galima net ir į namus parsivaryti; mat žvėrelis atkakliai bėgdavo automobilio lempų apšviečiamu plotu. Tačiau laikui bėgant, ar todėl, kad dauguma šviesai jautresnių gyvūnų žuvo, ar išsiugdė savybę šviesos privengti, tačiau vėliau kiškiai tapo žymiai atsargesni. Per kelią, ypač rujos metu, jų ir toliau šokinėja dešimtimis, tačiau šviesos srautas ant kelio žvairių jau nebesulaiko, tad ir žųva jų mažiau.

O kiškių pastebimai pradėjo mažėti prieš 30–35 m. Buvo kalbama, kad kaltos ligos. Taip apie 1975–1976 m. neretai būdavo sumedžiojami kiškiai, sergantys briuselioze. Tačiau labiausiai kiškių populiaciją sumažino, mano pašnekovas, apribota plėšrūnų medžioklė. Uždraudus Lietuvoje kranklių medžioklę, šių paukščių katastrofiškai pagausėjo. Gaudo kiškius pelėdos, vanagai, varnos, lapės, mangutai, valkataujantys šunys, katės. Nuo žeme bėgiojančių plėšrūnų kiškis dar gali pabėgti, o nuo paukščių, ypač atviroje vietovėje – niekur kiškis nepasislėps.

Latviams Lietuva – kiškių medžioklės kraštas, o lenkai kiškius jau veisia

Išskyrus pietų Lietuvos ruožą, kitur mūsų mažas karštas jau negali pasigirdi esantis kiškių medžioklės centru. Tačiau šiauriau gyvenantiems latvių bei estų medžiotojams pilkųjų kiškių medžioklių tradicijos iš viso nežinomos. Tiesa, ten gausiau baltųjų kiškių, bet jie yra miškų gyventojai, sumedžiojami retai, specialios „kiškinės“ medžioklės ten neorganizuojamos. Tad kas iš mūsų kaimynų dalyvavo kiškių medžioklėje Lietuvoje, liko ja sužavėti. Latviai ir estai jaučiasi, lyg būtų atsidūrę praėjusiame amžiuje, medžioklėje apie kurias galima paskaityti tik istoriniuose romanuose.

Lenkijoje kiškių populiacija vis dar gausi, tačiau jos mažėjimo tendencijos irgi akivaizdžios. Per labai trumpą laiką kiškių pas mūsų pietinius kaimynus sumažėjo kelis kartus. Todėl lenkai ėmėsi atkurti kiškių bei kurapkų populiaciją. Lėšų tam skiria ir valstybė, reintrodukcijos projektus vykdo mokslininkai, gamtininkai, medžiotojai. Voljeruose užauginti kiškiai vėliau paleidžiami į gamtą, kur jie sėkmingai adaptuojasi. Kiškių veisimu Lenkijoje užsiima keli ūkiai, veisimo tikslams įsigyjamo gyvūno kaina siekia 70–90 eurų. Kad būtų efektas, iš karto išleidžiama ne mažiau 15–20 individų. Tiesa, tokia investicija medžioklės klubams, be valstybės pagalbos, yra per didelė. Tačiau ir lenkų mokslininkai, ir už gamtą atsakingi valstybės tarnautojai, ir medžiotojai sutaria: kiškių populiacijai iškilęs realus pavojus, todėl reikalingos visų bendros pastangos, surandama šiems tikslams ir lėšų.

Grėsmių kiškiams daug, bet jos ne fatališkos

Yra Europoje vienintelė šalis, kur kiškių populiacija nemažėja, o netgi šiek tiek gausėja. Kaip bebūtų keista, tai ne, tarkime Rumunija, o – Austrija. Pasirodo, austrai labai gerai įsisąmonino tris pagrindines kiškių populiacijos mažėjimo priežastis: pirmoji priežastis–taiplėšrūnai, antroji – irgi plėšrūnai ir trečioji – taip pat plėšrūnai. Bėgiojantys, skraidantys ar net naminiai plėšrūnai (katės ir šunys) laikomi pagrindine kiškių nykimo priežastimi. Austrams pavyko šioje srityje šį tą nuveikti, kai kuriose vietovėse pradėtos reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijas.

O kiškių populiacijos mažėjimo priežasčių, pasirodo, yra pačių įvairiausių. Štai visose Europos šalyse buvo siekiama suvaldyti pasiutligės plitimą tarp lapių, vykdant jų vakcinaciją. Pasiutligės plitimas suvaldytas, tačiau neįvertintas šalutinis poveikis – pagausėjo lapių, o tuo pačiu – padidėjo ir jų daroma žala smukiajai faunai. Europos Sąjungos šalyse draudžiama plėšriųjų paukščių medžioklė, pastebimas jų pagausėjimas, atitinkamai didėja ir jų daromas poveikis tai faunai, kuri yra jų grobis. Turi įtakos agrokultūriniai pokyčiai. Ten, kur dideli laukai užsėjami kukurūzais, kviečiais – kiškiams vietos nebelieka. Tokiu atveju nepadės ir plėšrūnų naikinimas, ir bandymai kiškių populiaciją atkurti juos veisiant. Mat pilkiesiems kiškiams reikalinga laukų floros įvairovė: nedideli dirbamos žemės laukai, „permušami“ didesniais ar mažesniais miškeliais bei krūmynais.

Kranklių ir gandrų populiacijas galima reguliuoti

Pasirodo, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mūsų šalis įsipareigojo laikytis tam tikrų teisės aktų, tarp jų – ir 1979 m. priimtos Paukščių direktyvos. O ši, pasirodo, reglamentuoja ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą visoje ES ir kurioje yra numatytas medžiojamų paukščių sąrašas. Plėšriųjų paukščių, tarp jų ir kranklių ar baltųjų gandrų, tame sąraše nėra. Tai reiškia, kad šie paukščiai Europos Sąjungoje nėra ir nebus medžiojami. Tačiau tai nereiškia, kad jų gausa negali būti niekada, jokiomis aplinkybėmis reguliuojama. Plėšriųjų paukščių gausa gali būti reguliuojama, tačiau tam turi būti labai svarios priežastys. Jos tokios: daroma didele žala žemės ūkiui, žuvininkystei, laukinei gyvūnijai ar augalijai.

Norint, kad būtų leista reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijas, reikėtų jų daromos žalos įrodymų, t. y. koks jų poveikis saugomoms, tarkim – nendrinių meldinukių, ir nesaugomoms, tarkim – pilkųjų kiškių, populiacijoms. Turint tokių įrodymų, reikia kreiptis į institucijas reglamentuojančias medžioklės tvarką ir reikalauti, kad būtų priimti atitinkami sprendimai. Tai pasakytina ir apie plėšriuosius paukščius, ir apie baltuosius gandrus, dėl kurių maitinimosi būdo smulkioji fauna galimai nukenčia. Plėšriųjų paukščių apsauga nėra dogma, kurios nebūtų galima pakeisti, tačiau norint pakeisti – reikia svarių argumentų. Tad, mano gamtosaugininkai, kranklių ar suopių medžioklė (kaip ir, pvz., varnų ar kuosų) tikrai nebus leidžiama, tačiau šių paukščių populiacijų reguliavimas – galimas.

Kepta triušiena

Kas laukia mūsų pilkaausių?

Apžvelgus pilkaausių sumedžiojimo statistiką ne tik pas mus, bet ir kitur Europoje, atsidūsta E.Tijušas, tenka pripažinti: stovime ant liepto galo – jei per upę ir peršoksime, kitame krante kiškių neberasime. Liūdna būtų jei XXI amžiuje nutrūktų kalėdinės kiškių medžioklės tradicija, išgyvenusi daugiau kaip dešimtį amžių – nuo pat mūsų valstybingumo priešaušrio. Jei kas nors surastų antrą, panašią Lietuvos medžioklės tradiciją, kiškius gal galėtume ir pamiršti, tačiau, nors naujų, gražių, įdomių medžioklės tradicijų Lietuvoje ir atsiranda, ir jos prigyja, bet tikrais istoriniais faktais pagrįsta, tikrai lietuviška kiškio medžioklė – išliko tik ši vienintelė.

Kaip gelbėti kiškių populiaciją – receptai žinomi. Kai kurie medžiotojų klubai ir būreliai, lapių, mangutų ir kiaunių medžiokle tik todėl ir užsiima, kad norėtų per Kalėdas savo medžioklės plotuose sumedžioti jei ne 10 – tai bent jau 2–3 kiškius. Jei bandymai mažinti plėšrūnų skaičių taptų ne gražiais pavyzdžiais, išimtimis, bet taisykle – „vienas taškas“ būtų kiškių naudai. Deja, bet tiems klubams, kurie medžiodami šernus nešvaistė šovinių plėšrūnų medžioklei, gali tekti semtis patirties iš Lenkijos kiškių veisėjų – jei ne dabar, – tai po 2–3 m., nes Afrikinio kiaulių maro statistika, kaip ir kiškių, – negailestinga.

Medžioti ar pamiršti? Arba – kiškį paskelbti nacionaliniu žvėrimi

Kai kurie medžiotojų kolektyvai matydami, kad kiškių jų plotuose beveik neliko, sutaria nutraukti ilgaausių medžioklę. Kiškių dėlto nepagausėja – tiesiog ir šie gyvūnai, ir jų medžioklės būdai po metų kitų pamirštami. Tokia „saviplaka“ labai primena Aplinkos ministerijos vienu metu priimtą sprendimą uždrausti 30-iai medžiotojų per metus sumedžioti 30 kurapkų. Jei iki tol medžiotojai kurapkomis rūpinosi žiemą, net buvo pradėję jas veisti, medžiojo plėšrūnus, – tai dabar kurapkos tiesiog pamirštos ir dar po metų kitų, ornitologų išsaugotos paukščių fotonuotraukos, ko gero bus „įkeltos“ į Lietuvos raudonąją knygą. Tad ar kiškių, nutraukus jų medžiokles, neištiktų toks pat likimas?

Kai problemos priežasčių daug ir jos skirtingos, baigdamas ironizuoja ilgametę medžioklės patirtį turintis vyras, dažniausiai priimamas vienintelis „teisingas“ sprendimas – nieko nedaryti, nes pašalinus vieną priežastį dar liks devynios ir problema vis tiek nebus išspręsta. Kiškių atveju būtent tokia situacija ir susiklosto. Be to, abejotina, ar be medžiotojų, dar kam nors ši problema iš viso rūpi... Nebent kiškis būtų paskelbtas nacionaliniu Lietuvos gyvūnu. Argumentų – mitologiniu, biologiniu, medžioklės tradicijų atžvilgiu – pakaktų, tvirtina E.Tijušas. Tačiau drąsos Lietuvai būdingu gyvūnu laikyti ne plėšrų ir didelį, bet taikų ir žolėdį padarą, vargu ar atsirastų. Nors kas ten žino: juk kiškis gi ne šiaip koks „svieto perėjūnas“, bet pačios tikriausios lietuvių deivės Medeinos pasiuntinys. Tad jei su krikščionybe praradome šią pagonišką mūsų protėvių dievybę, tai bent jau postindustriniame amžiuje išsaugokime jos ištikimą pasiuntinį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)