Rytų pasaulio žmonės gyvena kur kas lėtesniu ritmu nei vakariečiai. Išvaizda jiems neatsiejama nuo sveikatos – tiek fizinės, tiek psichinės, todėl pirmiausia stengiasi gyventi harmonijoje su savimi, su aplinkiniais ir gamta. Savo energijos jie netaško į kairę ir į dešinę, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl moterys net ir dabar, XXI amžiuje, nešioja burkas, čadras, nikabus ar bent jau hidžabus. Priminsiu, kad burka yra toks apsiaustas, kuris dengia visą moters siluetą, neišryškėja jokia figūros dalis. Veidas yra visiškai uždengiamas tinkleliu. Tai pats griežčiausias apdaras. Tiesa, jis paplitęs Afganistane ir Pakistane. Čadra yra panašus apsiaustas, tik veidas nedengiamas tinkleliu. Matosi dalis veido, akys. Čadrą moterys apsivelka ant įprastų drabužių išeidamos į gatvę. Nikabas – tai galvos šydas, dengiantis visą veidą, išskyrus akis.
Jis paprastai nešiojamas kartu su ilga suknele – abaja. Prie abajos kartais pasirenkamas hidžabas – skara, dengianti galvą, plaukus, bet veidą paliekanti atvirą. Vis daugiau moterų dėvi tik abają. Ilgą suknelę renkasi ir tos arabės, kurios nėra musulmonės arba nėra praktikuojančios musulmonės. Kartais abają pasirenka dėvėti ir musulmoniškų šalių viešnios, nenorėdamos į save atkreipti pernelyg daug dėmesio, ypač, kai lankosi ne didžiuosiuose miestuose, o provincijose.
Nors šiais laikais tokių aprėdų dėvėti yra nebūtina, nors yra išleisti įstatymai, draudžiantys vyrams moteris prieš jų pačių valią „kišti į tuos maišus“, tačiau pačios moterys mielai renkasi pasislėpti po tradiciniu musulmonišku rūbu. Kodėl jos taip nenoriai atsisako tų drabužių? Pirmiausia, jos jaučiasi saugiau, niekas nenužiūrinėja, neapkalba, kiek viena ar kita „paseno“, „sukūdo“ ar „sustorėjo“. Kadangi nėra nužiūrinėjamos, nėra vampyruojama ir energija. Sutikite, nekaip pasijaučiame, kai reikia praeiti pro kokią ant suoliuko sėdinčią ciocią Zitą, ir ji, visiškai nesilaikydama jokio mandagumo ir visiškai nesigėdydama savo mužikiškumo, nužiūrinėja nuo galvos iki kojų, ir pusbalsiu aptarinėja taip, kad tu girdėtum, tavo aprangą, sprendžia, o gal jau tu laukiesi, vertina iš visų pusių tavo figūrą. Taigi, kad išvengti tokių dalykų, moterys musulmoniškuose kraštuose ir neatsisako tradicinių apdarų.
Kita priežastis, kodėl vaikšto netgi veidą užsidengusios, yra visiškai paprasta ir banali: jos taip saugo savo odą nuo kaitrių saulės spindulių, dulkių, vėjo. Dykumų oras džiovina ir odą, ir plaukus. Saulė yra itin aktyvi. Kadangi moterys nuolat savo plaukus ir dažnai veidą slėpdavo nuo saulės, vyrai jų pasiilgdavo, plaukai jiems tapo labai seksualu. Greičiausiai todėl tie apdangalai ir buvo sugalvoti slėptis nuo saulės, ir tik paskui tai tapo socialine norma. Apskritai, visos tradicijos, socialinės normos paprastai turi paprastą ir aiškų atsakymą – visos jos vienaip ar kitaip susijusios su gamta.
Štai, kad ir kitas dalykas: daugelis rytiečių ir pietiečių nevalgo kiaulienos. Kaip manote, iš kur atsirado tokia tradicija, socialinė norma ir draudimas? Kad ir kaip šis draudimas yra apipintas įvairiais paaiškinimais, mitais ir legendomis, esmė yra labai paprasta. Kiauliena yra gana riebi ir gana greitai gendanti mėsa, kurią tvarkyti, laikyti esant karštam orui, labai sunku. Juk ir draudimas vartoti kiaulieną atsirado ne dabar, o tada, kai dar nebuvo išrasti šaldytuvai. Štai ir visas paaiškinimas.
Kalbant apie mitybą, arabai, tiek vyrai, tiek moterys, valgo itin sveikai. Jiems nebūtinas konservuotas maistas, nes apstu visus metus įvairių vaisių ir daržovių. Valgo ir namie, ir restoranuose, bet tik ką pagamintą maistą, nes šildytas valgis jau nebeturi tų gerųjų savybių, praranda savo puikią energiją ir jos žmogui perduoda kur kas mažiau. Tą energiją patys galite puikiai pajusti: jeigu pavalgę jūs nepasistiprinote, neįgavote naujų jėgų, o priešingai – apsunkote, vadinasi, valgėte neteisingai. Arba nebuvote išalkę, arba persivalgėte, arba maistas buvo be gyvybės, be energijos, pavyzdžiui, šildytas valgis arba greitasis maistas.
Greitąjį maistą arabiškuose kraštuose valgo nebent visiški skurdžiai. Beje, kebabai ten nėra greitasis maistas, tiksliau – ne visi kebabai. Yra tokių, kurie tikri kulinariniai šedevrai, ką tik pagaminti iš šviežios jautienos ar avienos ir patiekti su daug dubenėlių įvairiausių salotų. Pasirinkimui – įvairiausi šviežiai pagaminti padažai, ne kokie ten kečupai iš pakelio.
Moterys savo mityba itin rūpinasi, nes supranta, kad būtent nuo jos priklausys ir sveikata, ir grožis. Nepaisant to, moterų, turinčių antsvorio arabiškuose kraštuose apstu. Taip yra todėl, kad, nepaisant sveikų produktų vartojimo, yra valgoma pernelyg daug – čia jau turbūt viso šiuolaikinio pasaulio rykštė. Plius arabiški saldumynai yra be galo kaloringi: desertai – vienas cukrus, limonadai – vienas cukrus. Cukraus ir vanilės prideda netgi į kupranugarės pieną. Tukina ir per Ramadaną praktikuojamas mitybos režimas. Visą dieną nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, yra badaujama, o naktį apsiryjama. Pradedama valgyti nuo datulės užsigeriant vandeniu, ir puotaujama vos ne visą naktį. Reikia pabrėžti, kad Vidurinėje Azijoje labai daug žmonių serga cukriniu diabetu. Su nutukimu ir su diabetu kai kuriose arabiškose šalyse, pavyzdžiui, pažangiuosiuose JAE, kovojama valstybiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, nutukėlis dalyvauja svorio metimo programoje. Už vieną numestą kilogramą, valstybė žmogui duoda vieną gramą aukso. Be to, žmonės skatinami sportuoti. Rytais ir popiet matai bėgiojančius „vaiduoklius“ – tai moterys bėgioja ant treningų užsimetusios savo čadras.
Sveikatinanti ir grožio suteikianti procedūra – tai hamamo ritualas. Hamamas – tai tradicinė pirtis. Iš pradžių kūnas įtrinamas įvairiais eteriniais aliejais, masažuojamas. Po to duodamas garas. Vėliau – atpalaiduojanti vonia. Tokia pirtis detoksikuoja odą ir suteikia jai spindesio. Hamamas – tai atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai. Kas bandė, pritars, jog po hamamo, žmogus, jautiesi kaip naujai gimęs. Hamamas niekuo nenusileidžia mūsų pirtelėms, kuomet vanojamės su įvairiomis beržų, pušų, ąžuolų ir kt. vantomis, kuriose taip pat gausu eterinių aliejų.
Skirtumas tas, kad mes visus tuos eterius gauname besivanodami, o arabai eteriniais aliejais tepasi ir masažuojasi prieš garą. Beje, arabės moterys ypač yra pamėgusios argano aliejų, kuris saugo odą nuo senėjimo, nuo pigmentinių dėmių bei raukšlių. Tos, kurios mėgsta poveikį, kvapą, argano aliejumi veido odą tepasi kasdien. Kai kurios tepasi ir rankas, nes argano aliejus neleidžia senėti ir rankų odai, be to, saugo nagus nuo skilinėjimo. Saudo Arabijoje už argano aliejų yra dar populiaresnis avokadų aliejus, naudojamas kosmetikai. Odai jis palaiko subalansuotą drėgmės lygį, kas yra itin aktualu gyvenant ten, kur tave supa dykumos. Taip pat arabės moterys odai drėkinti yra itin pamėgusios rožių vandenį.
Arabės moterys rūpinasi, kad ant jų kūno, išskyrus galvą, antakius ir blakstienas, nebūtų anei vieno plaukelio. Plaukuotas moters kūnas arabams yra didelio nevalyvumo požymis. Depiliacijai yra naudojamas specialus vaškas, vadinamas Halawa (skamba „chaliava“). Arabiško depiliatoriaus protėvis yra stingstančio cukraus pagrindo priemonė, kuri ir vadinosi Halawa. Čia galima papasakoti tokį kuriozą – gal tikrai istorijoje jis buvo, o gal tai tik sukurta pasaka, mitas, legenda, kaip ir daug kas, beje, istorijoje, yra netiesa, pagražinta. O mitas sako štai ką. Kai Sabos karalienė susitiko su karaliumi Saliamonu, jis buvo sužavėtas jos protu ir grožiu, bet labai norėjosi pamatyti, kaip gi ši protinga ir graži moteris atrodytų nuoga. Bent jau kojas pamatyti norėjo. Kadangi Sabos karalienė visada dėvėdavo ilgus sijonus, Saliamonui buvo kilusi mintis – o gal jos kojos negražios. Nes juk vis tiek negali žmogus būti tobulas, turi būti bent menkiausias jo trūkumas. Saliamonas pasižymėjo itin aukštu intelektu, sumanumu, taigi sugalvojo tokią gudrybę: paliepė tarnams vieną savo menę iškloti veidrodinėmis grindimis ir pasikvietė Sabos karalienę. Karalienė intuityviai pasikėlė sijoną, nes veidrodis atrodė tarsi vanduo. Tuomet Saliamonas pamatė plaukuotas Sabos karalienės kojas ir pasiūlė jai „chaliavą“, t.y., Halawą. Tiesa tai ar tik juokingas mitas, nėra taip jau ir svarbu. Halawa, beje, šalina ne tik plaukelius, bet ir įdegį, tuo pačiu, maitina odą. Taigi Halawa – kažkas panašaus į mūsiškį skrabą („pylingą”). Halawa yra pasigaminama namuose. Kaip išsiaiškinsiu, kaip ji daroma, parašysiu.
Apskritai, arabių moterų kosmetika yra natūrali, pagaminta iš gamtoje randamų elementų, todėl jų oda nenukenčia. Priešingai – kosmetika, netgi dekoratyvinė, turi gydančių savybių. Štai natūralūs juodi dažai akims apvesti yra pagaminti iš chna, kitų augalinių elementų, ir, jeigu nakčiai kruopščiai nenusivalysi makiažo, akių odai tai bus sveika. Europietei moteriai šie dažai (Surma) gali neatrodyti labai patogūs, nes labai teplūs, greitai gali pavirsti panda, jei netyčia užsimiršusi akį pasitrinsi. Bet čia jau įgūdžio reikalas.
O svarbiausia, kad moteris būtų nepavargusi, kad turėtų laiko rūpintis savimi.
