Tuomet galime paklausti apie tai, pasitikslinti arba tiesiog stebėti žmones – ne tik matyti, bet ir stebėti. Pagal Albert Mehrabian – 93 proc. emocinės informacijos gaunama neverbaliniu būdu ir tik 7 proc. verbaliniu. Taigi, pravartu išmokti suprasti ir atsakyti į neverbalinius pranešimus. Tyrimai rodo, jog gebėjimas sėkmingai save neverbaliai išreikšti bei suprasti kitų nežodinius signalus, stipriai prognozuoja asmens populiarumą, patrauklumą ir psichosocialinį gerovę. Nežodinis bendravimas turi keletą ypatumų. Šis bendravimo būdas nuolat egzistuoja mūsų gyvenime. Taip pat jis yra pagrįstas tam tikra kultūra. Visų pirma, nežodiniame bendravime pasireiškia nuostatos. Jis ne toks efektyvus minčių ar idėjų išreiškimui. Šis bendravimo būdas yra daugiaprasmis, todėl mūsų interpretacijos turi daug reikšmių ir gali būti klaidingos.
Žodinis ir nežodinis bendravimas yra tarpusavy susiję elementai kiekviename bendravimo procese. Nežodinis elgesys gali sąveikauti su verbaliniais pranešimais. Kai kurie nežodinio bendravimo kanalai labiau rodo melą nei kiti. Veido išraiškos mažiau atspindi melą nei kūno judesiai, nes melagiai labiau linkę kontroliuoti veido išraiškas. Balsas labiausiai parodo melavimą. Kiti tyrimai parodė, jog meluojančiojo balso tonas buvo aukštesnis nei teisybę sakančiojo. Išskiriamos sąlygos, kurios labiausiai ir mažiausiai išduoda melą.
Yra trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos: stovėjimas, sėdėjimas, gulėjimas. Kiekviena iš šių pozų, papildyta rankų ir kojų padėtimi, sudaro įvairius pozos variantus. Tai tinka beveik kiekvienai situacijai – susimąstymui, atstūmimui, pasitenkinimui, pasisveikinimui, stebėjimui, agresijai, drovumui ir kt. Iš pozos galima spręsti apie žmogaus statusą, emocinę būseną, nuostatą į tarpasmeninius santykius, asmenybę. Statusą parodo atsipalaidavimo laipsnis, labiau išsiplėtusios pozos. Gerus asmeninius santykius rodo palinkimas objekto link, bendraujančiųjų pozų sutapimas(veidrodinės pozos). Nuobodulį padeda atpažinti: atsilošimas, ištiestos kojos, ranka paremta galva. Susidomėjimas – palinkimas objekto link, sėdėjimas ant krašto. Depresiškumą rodo „sudribusi“ laikysena, o nerimastingumą raumenų įsitempimas, tiesi, įtempta stovėsena.
Kalbėdami žmonės daro daugybę kūno, o ypač rankų judesių. Gestai yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Kūnas ir jo judesiai yra informacijos šaltinis žmogui, kuris sugeba suprasti savo kūną. Naudingas kitiems žmonėms, jeigu jie sugeba interpretuoti kūno judesius. Gestai gali būti įsisąmonint, pvz.: truktelėjimas pečiais, arba neįsisąmoninti, pvz.: nerimaujant, barbenimas pirštais į stalą. Dažnai gestai yra daugiaprasmiai, todėl interpretuojant gestus svarbu atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją, į bendrą kontekstą. Kai gestai dingsta – tai gali būti signalas, kad žmogus nebesidomi, liūdi, nuobodžiauja, neturi entuziazmo.
Tam tikros gestų kombinacijos gali būti ypač patikimi asmens būsenų rodikliai. Kiekvienas gestas siejasi su kitais, todėl asmens kūno kalbos analizė turi būti paremta daugeliu nežodinių signalų. Visi kito asmens gestai turėtų siųsti vieną bendrą žinią, jeigu taip nėra – tai rodo nesuderinamumą.
Veido išraiška yra pats svarbiausias nežodinio bendravimo elementas. Veido išraiška rodo asmens nuostatas, nuotaiką ir emocijas. Nors veidas labiausiai pastebima kūno vieta, bet tai nereiškia, kad neverbaliniai pranešimai jame lengviausiai perskaitomi. Veidas yra nepaprastai sudėtingas išraiškos kanalas dėl keleto priežasčių: sunku net nusakyti, kiek išraiškų mes galime perteikti veidu ir akimis; veido išraiška gali keistis labai greitai; veido išraiška gali prieštarauti akių išraiškai.
Žmonės nuolat bendrauja žvilgsniu. Net ir trumpas akių kontaktas yra ketinimas užmegzti ryšį. Žvilgsnis: suteikia asmeninės informacijos, reguliuoja sąveiką, padeda priimti grįžtamąjį ryšį iš kito. Apie 0.75 sekundės trunkančiu žvilgsniu siekiama pabrėžti ką nors svarbaus. Atskiri trumpi žvilgsniai gali pastiprinti žodžius ar tam tikras frazes. Kryptingas žvilgsnis gali būti nukreiptas į tam tikrus objektus ar asmenis, ką nors apie juos sakant ar suteikiant jiems žodį. Vis dėlto svarbiausias kalbančiojo žvilgsnio tikslas yra gauti informaciją iš klausančiųjų, ypač suprasti kitų reakciją į tai, kas sakoma. Linktelėjimas galva, susidomėjęs, atidus žvilgsnis rodo susidomėjimą, pritarimą ar nustebimą. Žvilgsnis gali atlikti ir valdymo funkciją. Agresyvūs, linkę dominuoti žmonės mėgsta žvelgti atkakliu, veriančiu žvilgsniu, kuris priverčia pašnekovą nuleisti akis. Intensyviu akių žvilgsniu galima tiek grasinti, tiek išreikšti meilę (ilgi įsimylėjėlių žvilgsniai). Net ir vyzdys rodo susidomėjimą.
Vokalika žodžiui gali suteikti skirtingas reikšmes ir prasmes. Šiuo atveju komunikacija gali pasireikšti skirtingu tonu, greičiu, stiprumu, pauzių ilgumu, jų skaičiumi. Vien tik iš balso galima nusakyti jo amžių, socialinį statusą, emocinę būseną, ūgį ir svorį. Garsus ir greitas kalbėjimas rodo pyktį. Monotoniškas balsas – nuobodulį. Greitas tempas, aukšta intonacija, garsus kalbėjimas rodo džiaugsmą. Kalbos klaidos rodo nerimą.
Kiekvienas mes tarsi nešiojamės apie save nematomą asmeninės erdvės burbulą. Mes ją suvokiame kaip asmeninę, privačią erdvę. Ji tarsi mūsų kūno dalis. Kai kitas žmogus prieina labai arti, jis tarsi įsiveržia į mūsų teritoriją. Pasijaučiame nejaukiai, jei tai nėra artimas žmogus. Tos erdvės dydis priklauso nuo santykių, susiklosčiusių tarp žmonių. Antropologas E. Hall yra nustatęs 4 atstumus, kurie veikia mūsų kasdieniniame gyvenime. Mes pasirenkame vieną ar kitą distanciją, priklausomai nuo to, ką jaučiame vieniems ar kitiems žmonėms tuo metu, priklausomai nuo diskusijos konteksto ir mūsų bendrų tikslų.
Intymus atstumas prasideda nuo kontakto oda ir baigiasi maždaug 45 cm nuo mūsų kūno. Šis atstumas veikia santykiuose su žmonėmis, su kuriais esame emociškai artimi. Kai leidžiame kažkam įeiti į šią teritoriją – mes leidžiame būti mūsų privačioje erdvėje. Kai tai darome savo noru – tai pasitikėjimo ženklas, kai kas nors įsiveržia į šią erdvę – tai mus gąsdina. Tokiais atvejais stebima standartinė reakcija, susiformavusi visuomenėje(pasitraukimas atgal, įtampa raumenyse ir kontakto akimis vengimas). Paprastai tai būna signalas, kad santykiai tarp tų žmonių pereina į kitą stadiją. Jei žmogus pajaučia norą atsitraukti, tai signalas, kad dar neatėjo laikas intymiems santykiams.
Asmeninis atstumas prasideda maždaug 45 cm nuo mūsų ir tęsiasi iki 1,20 m. Tai atstumas, kurio laikosi emociškai artimi žmonės viešoje vietoje. Tai rankos ilgio atstumas, kuomet kitą žmogų galime pasiekti ranka. Socialinis atstumas prasideda nuo 1,20 m iki 3,60 m. Toje distancijoje dažnai vyksta bendravimas biznio, darbo klausimais. Viešasis atstumas yra toliausia zona. Ji prasideda nuo 3,60 m.
Teritorija skiriasi nuo asmeninės erdvės. Ji išlieka pastovi. Tai tam tikra geografinė sritis, į kurią turime teisę – kambarys, namas, miestas, šalis. Tokiai teritorijai asmuo jaučia priklausomybės jausmą. Teritorijos naudojimas bendravime rodo galios ir statuso santykį. Aukštesnio statuso žmonės turi daugiau asmeninės teritorijos ir didesnio privatumo.
Architektūra ar interjeras taip pat veikia bendravimą. Galima pastebėti patogius ar nepatogius namus, nepriklausomai nuo žmonių juose. Baldų dizainas ir kiti interjero elementai įtakoja bendravimo trukmę. Išorinis pastatų dizainas taip pat siunčia informacijos apie jo „gyventojus“.
Fiziškai patrauklūs asmenys vertinami geriau. Manoma, kad rūbai siunčia apie 10 rūšių pranešimų: ekonominė gerovę, išsilavinimą, patikimumą, socialinę poziciją. Kai žmogų vis geriau pažįstame, rūbų pranešimų reikšmė mažėja. Uniforma – naudojama kaip asmens atliekamo vaidmens ar funkcijos ženklas. Taip pat rodo asmens statusą.
Taigi, žmogaus nežodinį bendravimą ir kūno kalbą lemia daug aspektų. Tai nuolatos besitęsianti kalba, kuri turi daug prasmių. Daug kas priklauso nuo mūsų požiūrio ir išankstinių nuostatų. Stebint kitus žmones yra nesunku suklysti, todėl reiktų neskubėti daryti tam tikras išvadas.
