Taip pat visiems ieškantiems, o gal jau ir radusiems savo antrąją pusę sakau tą patį: santuoka ne Jums! Bet apie viską nuo pradžių.

Su savo pirmąja žmona Laura (vardas pakeistas) susipažinome atsitiktinai. Man tada buvo 22-eji, buvau jaunas, energingas, dirbau gerai apmokamą darbą, žodžiu, visas pasaulis po kojomis. Taigi vieną dieną, per darbo pietų pertrauką užsukau į prekybos centrą pasirašyti naujo automobilio draudimo, kadangi senasis turėjo greitai baigtis.

Draudimo punkte dirbo Ji – graži, maloni, protinga. Maloniai šnekučiavomės, kol ji pildė dokumentus, tuo metu jaučiau, kad ji yra ypatingas žmogus. Kitą diena vėl užsukau į tą patį prekybos centrą, ji buvo užsiėmusi, tačiau vis tiek praeidamas pasisveikinau ir sulaukiau malonios šypsenos. Trečią dieną nutariau, kad nėra ko švaistyti laiko ir pamatęs, kad pas ją nėra klientų, priėjau, užkalbinau ir pakviečiau išgerti kavos. Ji sutiko.

Po vieno pasimatymo sekė kitas, vėliau ir po vienos nakties sekė kita, kol galiausiai po trijų mėnesių draugystės ji apsigyveno pas mane. Dar po trijų mėnesių jai pasipiršau, o prabėgus metams nuo mūsų pažinties sumainėme žiedus. Labai džiaugiausi ir didžiavausi, kad būdamas dar pakankamai jaunas sukūriau šeimą. Deja, kartais gyvenimas visai nejučia ir nekaltai ima ir pasisuka 180 laipsnių.

Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių ji pakeitė darbą. Darbas buvo geriau apmokamas, bet sunkesnis, labiau įtemptas. Ji grįždavo namo išsekusi, deja, aš jos nepalaikiau. Man atrodė, kad čia aš dirbu sunkų darbą ir tai ji turėtų būti mano ramstis. Mūsų santykiai atšalo, prasidėjo rimtesni nesutarimai. Jei anksčiau ginčas baigdavosi išsikalbėjimu ir audringu seksu, tai dabar susipykę nesikalbėdavome, kartais net kelias dienas. Aš dėl to nesijaučiau gerai, tačiau buvau įsitikinęs, kad tai ji nesistengia dėl mūsų santykių. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio ir laukiau, kol ji suvoks. Aš kaltinau ją, ji kaltino mane. Visa tai truko dar kelis mėnesius, kol vieną dieną sužinojau, kad ji turi meilužį. Buvau pritrenktas tokios žinios. Dar po kelių savaičių išsiskyrėme jos iniciatyva.

Tik jai išsikrausčius supratau, kad jau viskas. Žemė išslydo iš po kojų. Viskas, ką kūriau, kuo didžiavausi, apie ką svajojau, dingo. Neliko nieko. Nemačiau jokios ateities, nemačiau ir savęs. Pykau ant jos, pykau ir ant savęs. Klausiau savęs, kodėl nesielgiau kitaip, kodėl nesistengiau labiau. Galiausiai pykau ant viso pasaulio ir visko. Neilgai trukus atsirado alkoholis. Pradėjau gerti kasdien ir vis po daugiau, kol vieną rytą atėjau girtas į darbą. Dirbau rimtoje finansų įstaigoje ir ten toks akibrokštas buvo palydėtas atleidimu. Grįžau namo ir pribaigiau viską, ką turėjau.

Pabudau kitos dienos vidury ir supratau, kad buvau atleistas. Gulėjau ant grindų ir žiūrėjau į lubas, nejučia užmigau. Kitus du mėnesius jau negėriau, tačiau ir darbo neieškojau – dienas leisdavau daugiausiai gulėdamas lovoje ir galvodamas apie viską. Jausmai svyravo nuo pykčio iki gailesčio, tiek sau, tiek ir Laurai. Galiausiai supratau, kad taip gyventi daugiau nenoriu. Supratau, kad pyktis mane pražudys. Todėl nutariau atleisti: sau, jai, visam pasauliui. Atleidau ir daugiau nekaltinau nei savęs, nei jos. Baigėsi nuolatiniai prisiminimai ir veiksmų pergalvojimai, kurie taip sekindavo. Atleidau ir buvau laisvas gyventi toliau. Laisvas nuo pykčio, liūdesio, baimės. Ta diena, kai nutariau atleisti, kaip dabar prisimenu, iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Ji buvo lyg perėjimas iš tamsos į šviesą. Neilgai trukus susiradau ir darbą, o jame sutikau Giedrę (vardas pakeistas). Ji – mano žmona.

Šiandien, einant tretiems santuokos metams, esu labai laimingas. Apie tai, kaip pradėjome artimiau bendrauti, nepasakosiu – ta istorija priklauso tik mums. Anksčiau buvau laimingas dėl savęs: „pažiūrėkite kokią žmoną turiu“, „aš puikus gero vyro pavyzdys“, „mūsų santykiai tobuli“ ir t.t. Ne. Dabar esu laimingas dėl to, kad laiminga yra Ji. Nėra nieko geriau, kaip daryti kitą žmogų laimingu, stengtis dėl jo, suprasti, padėti, apkabinti, užjausti.

Santuoka ne Jums! Santuoka skirta žmogui, kurį mylite. Esant sunkumams prisiimkite ne „savo dalį“ atsakomybės, o visą. Jauskitės atsakingi už viską, o ne už „savo dalį“. Visada stenkitės duoti daugiau nesitikint gauti tiek pat. Ieškokite savyje, ką darote blogai ir ką galėtumėte daryti geriau – nekaltinkite kitų. Kuo daugiau duodate, tuo daugiau gaunate! Čia yra mano patarimas Jums. Laimingo žmogaus žinutė ieškantiems ir pasiklydusiems.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Visiems žinoma, kad pavasaris – meilės metas, kai rankos tiesiog tiesiasi apkabinti artimą žmogų. Atšilę orai kviečia organizuoti romantiškus pasivaikščiojimus, artėjanti vasara – planuoti atostogas su sielai artimu žmogumi. Deja, labai sunku, kai už lango – saulėta diena, o širdyje – niūru, nes mylimoji ar mylimasis nusprendė ilsėtis ir šiltas dienas leisti su kuo nors kitu. Prašome pagelbėti visų sudaužytų širdžių savininkams – papasakokite, kaip ištvėrėte išsiskyrimą, ir kaip ir vėl atradote širdies ramybę.

Pasidalinkite savo istorija ir parodykite šiuo metu kenčiantiems, kaip ir vėl matyti šviesias spalvas! Atskleiskite, ko imtis, kad išsiskyrimas gyvenime būtų ne viena iš liūdnų pabaigų, o taptų nauja pradžia!

Dviem nuoširdžiausių istorijų autoriams įteiksime prizą po dvi knygas: S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir S. Jovaišos „Boso Valanda“. Rašyti galite spausdami pilką mygtuką čia arba el.paštu „Išsiskyrimas“.