Aš gyvenau su tėvais, o ji - su močiute, tėvai išsiskyrę, mama su patėviu - emigravę į Ameriką jau daug metų, o tėvas (alkoholikas, bent jau buvo) gyveno su savo mama. Žodžiu, augusi ne šiltnamio sąlygomis ir supratimo apie šeimą, jos modelį, neturėjo. Tai vėliau buvo labai reikšminga.
Mūsų jausmai vienas kitam vis stiprėjo. Aš turėjau aiškų tikslą - apsigyventi kartu, įsigyti savo būstą. Ji plaukė su manim mano valtyje, kurią pats pastačiau, iš savo svajonių, savo ambicijų. Tikslo siekiau įvairiais būdais, važiavau į užsienį vasarai užsidirbti. Palaukiau, kol ji baigs mokslus, tada išvažiavome kartu. Paminėsiu, jog po 1,5 metų jai pasipiršau, o kartu į užsienį išvažiavome dar po 2 metų.
Planavome vestuves. Toks buvo tikslas užsienyje - užsidirbti pinigų, kad iškeltume didelę šventę. Po gyvenimo kartu užsienyje supratau, kad ji nėra šeimos žmogus, tačiau po tiek išbūto laiko kartu labai sunku pripažinti sau, jog dėl to vertą viską nutraukti. Jai nerūpėjo buitis. Vienintelis dalykas, kuris buvo svarbiau už viską, - tai plaukai ir nagai. Galėdavo 5 val. lakuotis nagus, persilakuoti ir tai buvo savaitgalių ir laisvų dienų prasmė. Supratau, kad reikia norėti atsargiai, nes gali gauti.
Grįžus iš užsienio, kaip ir planavome, pradėjome ruoštis vestuvėmis. Aš, atsiradus pirmai galimybei, paėmiau paskolą iš banko ir įsigijome butą, jį tvarkiau ir remontavau kiek įmanydamas savo rankomis ir išgalėmis, o ji tuo metu gyveno pas mano mamą vos per 300 m. Nei karto, per beveik metus laiko trukusio remonto nesulaukiau vandens stiklinės ar picos gabalėlio, nors praleisdavau ir po 10 val. nevalgęs ir negėręs. Pirmas pavojaus signalas, kad kažkas negerai.
Nebaigus remontuoti būto susituokėme, nors stengiausi ją atkalbėti nuo tokių brangių vestuvių (kainavo apie 30 000 Lt), nes turime bendrą tikslą. Nepavyko rasti kompromiso, dėl to teko nusileisti. Įsikūrėme, ji susirado darbą, kurį galėjo dirbti iš namų. Kad ir kaip būtų keistą, būdami dar visai jauni, įsivėlėme į rutiną. Ji atsikelusi įsisuka į chalatą, aš grįžtu, randu ją su tuo pačiu chalatu. Siūlau kur nors nueiti - atsisako, siūlau ką nors pasikviesti - atsisako. Atsirado visiška apatija viskam. Nesupratau, dėl ko ir kur yra ta priežastis.
Vėliau, bendromis pastangomis, jai pavyko įsidarbinti į svajonių darbą - „Barclays“.
Iki tol, nemėgdama draugų kompanijų ir nepadaugindama alkoholio, ji pradėjo namo negrįžti naktimis. Kartą, kai negalėjau jai prisiskambinti, nes ji buvo bendradarbių susibūrime, 8 val. ryto važiavau jos ieškoti ir radau ją su jos kolega laukiančius pusryčių užsakymo vienoje iš Vilniaus picerijų (tai buvo po mėnesio darbo). Buvau toks naivus, kad nesugebėjau pastebėti ryšio ar ko nors įtarti. Kitas kartas buvo 4 val. ryto, kai ji man paskambino ir pasakė, kad yra policijos komisariate ir ją pagavo vairuojant išgėrus (1,3 promilės). Metams laiko atėmė teises ir paskyrė 3000 Lt baudą.
Nieko nepadariau...Ji verkė. Ir viskas ėjo tik blogyn. Paėmęs jos pokalbių išklotinę radau keistą numerį, su kuriuo buvo susirašinėjama net 30 kartų per dieną kiekvieną dieną. Paprašiau pasiaiškinti, pasakė, kad čia bendradarbis (tas pats, su kuriuo „prigavau“ kavinėje). Net per mano gimtadienį susirašinėdavo, kai to nematydavau. Aklai pasitikėjau. Ir kartą, po vieno jos susitikimo su kolegomis, kur buvau pakviestas ir aš, o jame buvau akivaizdžiai ignoruojamas, ryte pasiūliau skirtis.
Buvo gegužės 12 d. - pati laimingiausia diena mano gyvenime, nes tuo metu, kad ir kaip būtų keista, susipažinau su savo dabartine žmona ir nuostabaus vaiko mama.
Buvusi žmona manęs, aišku, po kurio laiko atsiprašinėjo, prašė susitikti ir sugrįžti. Susitikau ir tada sužinojau, jog ji visą tą laiką, kol dirbo „Barclays“, buvo man neištikima su savo bendradarbiu. Ir jai buvo taip šlykštu žiūrėti į save veidrodyje, kad darė viską, kad išsiskirčiau. Už tai aš jai esu labai dėkingas.
Santuokoje išbuvome 1,5 metų, iš viso draugavome septynerius metus. Tiek man teko laukti savo sielos draugės. Galiu pasakyti tiek: svarbu ne kas pirmas, o kas paskutinis.
P.S.: niekada gyvenime nesu nuėjęs į „kairę“. Tai dar vienas dalykas, dėl ko palikau ją iškelta galva ir švaria sąžine.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.
Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.