Užmigdėme, nes įtikinamai skambėjo „gyvūnų gyvenimas paremtas komfortišku buvimu“. Bet to paties, manau, negalime žmonėms taikyti. Įsivaizduokite, artimas žmogus serga nepagydoma liga ir nebegali pats savimi pasirūpinti. Gal artimieji nusprendžia jį užmigdyti? Ar tai žmogus be sąmonės, ar su iškraipyta sąmone, artimieji turi teisę pasakyti: „Ne, stop, mes nenorime kankinti tėvelio, mamytės, senelio, močiutės, vaikelio (?), tad pasirašome sutikimą... (aidu girdisi „kankintis patiems“)“. Šioje vietoje ypač panašu į elgesį, kuomet labai paprasta nueiti į „Maximą“.
Arba kita situacija, kai žmogus, sergantis nepagydoma liga, bet blaivaus proto, pasirašo sutikimą... Net artimieji pritaria (arba susilaiko ir neragina dar pabūti su jais...). Čia stabtelkime, jeigu aš norėčiau sau eutanazijos, bet sužinočiau, kad ir mano vaikai nori mane užmigdyti! Jūs įsivazduokite, su kokiu jausmu, kokiu liūdesiu ir karčiu nusivylimu turėčiau palikti šį pasaulį.
Paskutinė situacija: žmogus, sergantis nepagydoma liga, blaivaus proto nusprendžia pasirašyti sutikimą, ir jis neturi artimųjų. Argi jam suteikta išskirtinė teisė? Apskritai, kas turi teisę nustatyti ribą kada padaryti „laimingo sapno“ injekciją? Tik kai 3 savaites tuštinasi po savimi? O gal 4 savaites? Kitam atsibos po 2 dienų. Tarkime, pats įtikinamiausias atvejis, kai aptemdyto proto, klykia iš skausmo ir tuštinasi po savimi. Bet jei šiaip žmogus klyktų iš skausmo, gal būtų tikslinga jį „migdyti“? Juk visi ragintų jį palaukti dar šiek tiek. Tik šiuo atveju reikia daugiau kantrybės. Yra daug nepagydomų ligų, gal tada neįgaliesiems irgi taikykime tokią teisę!?
Aš pati padėdavau mamai slaugyti jos tėtį 7-erius metus. Nevaikštantį ir turintį daug nepagydomų ligų. Prieš tai ji su dviem mažai vaikais slaugė savo mamą. Spėjau daug kartų išsitepti viskuo, bet tvirtai įsitikinau, kad niekas neturi teisės spręsti už kitą, ar jam paliktį pasaulį ir kada palikti. Visą tą eutanazijos klausimą žmonės paremia vieninteliu dalyku – kiek artimieji pasirengę būti, padėti, slaugyti, rūpintis. Tačiau tai - auklėjimo problema, mes juk sugedusio šaldytuvo netaisome asfaltavimo priemonėmis. Gal spręskime patriotizmo, moralės problemas atitinkamais būdais. Mūsų gyvenimas – ne nuėjimas į prekybcentrį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!