Taip, nesu pirma, kuri kalba apie tai. Abejingumas ir susvetimėjimas visuomenėje stebimas jau seniai - galbūt tai naujojo pasaulio tendencija? Visai kaip mados tendencija. Galbūt tapo madinga nepastebėti kitų, nebendrauti su artimaisiais, neskambinti tėvams, seneliams taip dažnai, ir tiesiog neklausti: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai?“.
Niekada nesusimąstome, ką turime. Ateis diena ir išeis mūsų patys artimiausi žmonės, o mes gailėsimes, kad daug ko nepasakėme, daug ko kartu nenuveikėme. O kodėl? Laiko nėra? Deja... Laikas yra, tik mes pripratę vaidinti užimtus bei abejingus. Geriausia išlikti šaltakraujiškiems, visai kaip skęstant, kad nepaskęstume? Nepaskęsti savyje ir savo mintyse. Visada yra baisu pažinti save, save per bendravimą su kitu, per bendravimą su savimi.
Kiekvieną dieną važiuoju autobusu, ir kalba eina ne apie vietos užleidimą, o apskritai apie pokalbio pradėjimą su visai svetimu, senu žmogumi. Pavyzdžiui, neseniai važiavo su manimi močiutė. Ji laikė lazdą rankoje, tad pasiūliau, gal jums padėti? Ji nusišypsojo, o aš jau tuo metu prilaikiau jos ranką. Ji man pasakė, kad važiuoja pas vyrą - imti jo iš ligoninės. Ir taip, šiandien mano diena tapo geresnė, jog nelikau abejinga močiutei. O taip pat tai privertė mane susimąstyti apie šiuolaikinį pasaulį.
Šiuo metu žmonės skiriasi. Tuokiasi ir skiriasi. To nebuvo mūsų protėvių laikais. Galbūt jie nespręsdavo savo problemų taip, kaip turime galimybę spręsti mes, tačiau jie jautė pareigą. O kaip mes galime spręsti nesutarimus šeimoje? Tiesiog kalbėdamiesi vienas su kitu. Prisiminkime, kodėl mes susituokėme, kas mus jungė? Vyrai/moterys nėra ekstrasensai ir minčių negali skaityti. Tu gali vienas sedėti ir kankintis nepatenkintas, tačiau tavo antroji pusė visai to nepastebės, nes nežinos, kas atsitiko. Taigi problemos sprendžiamos kalbant.
Kalbėtis būtina visada ir visur, ir kuo daugiau. Su tėvais, draugais, praeiviais, bendrakursiais, savo vaikais. Tik per pokalbį ir skiriamą dėmesį žmogus pasijus reikalingas, neužmirštas. Gal tada sumažės savižudybių skaičius?
Reikėtų nepamiršti, kad kada nors patys pasensime, turėsime savus vaikus ir anūkus. Ir mums tikrai bus malonu, kad jie skambins, važiuos į svečius. Mes turėtume siekti visur - ir visuomenėje, ir savo šeimose, kad į klausimą: „Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? Na kaip dieną praleidai?“ nebūtų atsakoma - gerai, blogai, normaliai. O būtų atsakoma atvirai, neslepiant savo jausmų. Reikia rasti vienas kitam laiko ir tuomet pasaulis taps geresnis.
Net ir mažos smulkmenos, kurios atrodo nereikšmingos, gali pakeisti pasaulį. Tad keiskime jį gerosiomis smulkmenomis, kurios susidėjusios visos kartu taps dideliu ir storu gėriu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!