Žmona kirto lygių teisių tema: noriu senovinio šeimos modelio ir dėl to nesu kvailesnė

Nenoriu savęs pateikti kaip praėjusio amžiaus ponios, mezgančios vyrui kojines. Net megzti nemoku. Bet absoliučios lygybės, kuomet nesiskiria pareigos ir vaidmenys šeimoje, aš nenoriu ir ji mane erzina.

Nesupraskite ne taip – aš visu kuo už lygybę, kai kalbame apie seniau moterų turėtus iššūkius. Tokius kaip vairavimą, balsavimą. Dėl ko dar moterys piktinosi, dėl algos?

Na, tai va, čia jau seniai ir daugeliui nebėra problema. Kas nori, tas užsidirba. Jei kompanija geriau vertina vyrus tik dėl to, kad jie – vyrai, susirandi kitą kompaniją. Kam nuo to skauda? Taigi, lygybė pagrindiniuose dalykuose jau ir taip yra.

Bet šimtaprocentinio vienodumo aš nenoriu.

Buities darbai, pavyzdžiui. Aš nežadu apsimetinėti, kad man vienodai smagu gręžti lentynas prie sienų, kaip ir indus plauti. Na, ne – aš noriu, kad namai būtų tvarkingi ir jaukūs. Vyrui tas nėra tiek pat svarbu, kiek man, todėl jis po vakarienės nepuola blizginti viryklės. O aš puolu ir man tai aktualu. Ar tam, kad būtume lygūs, turėčiau stabdyti save nuo dažno buities tvarkymo arba vaikščioti paskui vyrą ir burbėti, jog jis tvarkytųsi tai, kas man reikalinga?

Pinigai – vėl grįžtu prie atlyginimo temos. Kodėl pradžioje minėjau, kad su vyru esame šiuolaikinė pora: todėl, kad jis nė kiek manęs neišlaiko. Išlaidas dalijame maždaug per pusę, o aš dar ir uždirbu daugiau.

Galbūt dabar papiktinsiu visas savarankiškas moteris, bet... man tai nepatinka. Aš norėčiau dirbti mažiau, daugiau laiko skirti vaikams, namų tvarkymuisi, ilgai ruošti vakarienę prieš sulaukdama grįžtančių namiškių. Man tai – dalis šeimyniškumo. Taip, dirbčiau, bet nesiekčiau didelių pinigų, nes jausčiausi gerai ir taip.

Jausčiausi gerai, savo atlyginimą turėdama savo reikmėm, vaikų pirkiniams ar būsto atnaujinimui, o vyro pinigų išlaikoma kasdienybėje. Tai nereiškia, kad būčiau absoliučiai nuo jo priklausoma. Kiekviena moteris atsideda ir jei būtų skyrybos, be nieko nelikčiau. Bet kol skyrybų nenusimato, įprastame šeimyniniame gyvenime, aš mieliau nedalinčiau sąskaitų per pusę, o patikėčiau jas vyrui.

Gaila, mano šiandieniniame gyvenime taip neišeina, nes vyras yra turbūt labiau feministas nei aš pati ir nori lygios partnerystės – visame kame. Na, o aš, kaip dažnai juokiuosi, jokia ne feministė. Manau, kad tam tikras savybes, kurias aplinka laiko „moteriškomis“, reikia skatinti. Jeigu jų neturi ar nenori – irgi viskas gerai! Bet turėtų būti gerai visais variantais, kaip tik tau norisi.

Šitą laišką rašau todėl, kad noriu, kad žmonės žinotų, jog yra ir kitas požiūris. Ne vien „vištelės, gyvenančios iš vyro pinigų“ ir „lygiateisės švediško stiliaus partnerės“, o ir tokios, kaip aš. Moterys, galinčios save išlaikyti, uždirbančios ir besirūpinančios šeima, kurios, nepaisant galimybių, nori tradicinio/senoviško modelio. Nereiktų dėl to mūsų laikyti kvailomis ar kovoti už mūsų teises, kai jų turime puikiai. Ačiū.