Jeigu pasakyčiau, kad noriu skirtis, nes vyras daug žaidžia kompiuteriu, turbūt kiti pasukiotų pirštu prie smilkinio. Bet mūsų namuose tai tapo rimta problema.
Vyras yra „geimeris“. Gali prie kompiuterio prapulti ir kelioms valandoms. Kai prie jo sėdi, ką kalbu ar ko reikia jis girdi tik iš dalies. Vaikai taip pat gauna mažiau dėmesio.
Savaitgaliais būna blogiausia. Aš tikiuosi, kad bendrausim, būsim, tvarkysimės, o vyras tikisi, kad aš „neknisiu jam proto“ ir galės pailsėti žaisdamas.
Todėl jau nuo šeštadienio pietų prasideda konfliktai. Pavalgome, jis įsijungia kompiuterį ir gyvenimas apmiršta. Turiu prašyti, kad atsitrauktų nuo jo, priminti išsiurbti grindis, tada, kol pati atlieku masę kitų darbų, jis vėl pasėdi prie kompiuterio – grįžtu prašyti, kad einam jau kartu į lauką su vaikais, tris kartus primenu ir panašiai.
Vyras tikina, kad mūsų buitis nuo to pomėgio nenukenčia, nes ką reikia padaryti, jis padaro. Bet tada gyvenimas ir atrodo toks „iš reikalo“. Padaro, kai paprašau, ir kuo greičiau, kad atstočiau. Taip ir pati imu jaustis erzinančia gnyda, kuri tik eina ir eina prie to vargšo vyro jį kalbinti.
Pradėdama laišką rašiau, kad tai skamba kaip juokinga priežastis skirtis. Bet tokios mintys man kyla dėl vienos labai aiškios priežasties: jaučiuosi vyrui svarbi mažiau negu kompiuteris. Mūsų santykiai jam tarsi neįdomūs. Matau, kad jis mieliau „atbūna“ laiką su manimi ir lenda į žaidimą, negu pilnavertiškai gyvena mūsų gyvenimą. Ką jūs darytumėte? Ačiū už pasiūlymus.
