Ko gero, labiau už patį filmą mane ir nustebino jį žiūrėjusių jaunų žmonių reakcija: seniai nepamenu tokios tylos kino seanso metu! Popkornai stebėtinai greitai buvo suvalgyti, „Coca- cola“ išgerta vienu mauku ir, kol vyko seansas, salėje tvyrojo spengianti tyla. Beje, 90 proc. žiūrovų tą dieną sudarė būtent jauni žmonės, nematę sovietmečio. Po filmo jie irgi skirstėsi tyliai, be juokų ar pašaipėlių laidymo, kaip neretai būna.

Šiuo pavyzdžiu jau kaip ir būtų galima baigti atsakymą į ilgą B. Sabaliauskaitės rašinį, kurio pusę sudaro filmo siužeto perpasakojimas, jei rašinio autorė nepretenduotų dar ir į recenzentės rolę. Deja, bet kaip filmo recenzentė ji atrodo gana graudžiai. Tik keletas pastabėlių šia tema.

Ką reiškia žurnalistės pasakymas „Labiausiai man šiame filme pritrūko… tikro sovietmečio vaizdo?“

Gal autorė netyčia sumaišė dokumentinį kiną su meniniu, vaidybiniu? O gal jau vaidybiniai filmai privalo atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra, kaip būdavo reikalaujama sovietmečiu, laikantis „socialistinio realizmo“ principų?

Ar, autorės nuomone, filmo, kaip meno kūrinio, vertė apsiriboja „atitinka – neatitinka“ tikrovę matu? Tada jai turėtų patikti per vieną televiziją nuo ryto iki vakaro rodomi rusiški serialai, kurie tikrai atspindi kaimyninės šalies tikrovę – pradedant keiksmažodžiais ir baigiant buitimi. Beje, tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos šių dienų lietuviškus serialus – na, labai jau jie tikroviški, labai...

O ką reiškia kitas, kiek ilgesnis rašinio pasažas? „(...) jo autoriai labai norėjo tikėti, kad tuo metu Kaune tebebuvo gyva pasipriešinimo dvasia, kad tėvo sušaudymą mačiusi mergaitė galėjo išaugti tvirta ir, sakyčiau, bebaime asmenybe, nebijančia spjauti sistemai į veidą, kad teatre, lyg paskutiniame pasipriešinimo bastione, dirbo kompromisų neturintis režisierius, drįsęs atvirai stoti prieš sovietinę ideologiją. Ir aš labai norėčiau, kad taip būtų buvę“...

Ar tai reiškia, kad sovietinėje Lietuvoje nebuvo sadūnaičių ir terleckų, nebuvo slapta platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, nebuvo psichiatrinėse mirusių ir nukankintų menininkų, pagaliau – nebuvo režisieriaus Jono Jurašo, kuriam ne kur kitur, o būtent Kauno dramos teatre sovietinė cenzūra uždraudė rodyti spektaklius ir kuris, kaip galima įtarti, yra šiame filme vaizduojamo talentingo režisieriaus prototipas? Ar... tiesiog autorė, žurnalistė, to...net nežino?!

Sovietinės tikrovės filme labai daug. Daug ir tikros, tokios, kokią mes matėme ir kurioje gyvenome. Taip, sovietinė tikrovė filme ir kažkiek pagražinta, ir kažkiek sušaržuota, ir kažkiek romantizuota. Romantizuota, mano subjektyvia nuomone, gal kiek per daug – tai mažina filmo meninę vertę, jį kai kuriose vietose paverčia banalesniu.

Bet tai – filmo kūrėjų reikalas, jų suvokimas ir jų interpretacija, be kurios sunkiai įsivaizduojamas meno kūrinys. Nebent tai būtų nuogas tikrovės atspindys, kaip koks sovietmečio laikų plakatas „Menas priklauso liaudžiai“.

Vis dėlto filmo reikšmę ir ypač jo reikalingumą šiandien įrodo ir pilnos kino salės, ir netylančios diskusijos. Apie beverčius dalykus paprastai nediskutuojama, jie numiršta nepastebėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!