Man toks jo sprendimas buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Aš net negalėjau įvardyti, kas buvo blogai, man mūsų santykiai buvo ramūs, geri, net idiliški. O kai klausiau jo, kas nutiko, atsakymas lakoniškas: „Meilė baigėsi.“
Kiek naktų ir dienų praverkta, kad meilė taip paprastai baigtis negali, kiek kartų klausta, negi nori viską, ką net ne metus, o dešimtmetį kūrėme, išardyti... Ir jis vis tiek išėjo.
Vaikais rūpinosi ir rūpinasi, dėl šito nieko negaliu pasakyti. Ir vieną dieną, kai jis juos parvežė iš mokyklos, atsisveikinome, dukra sako: „Radau tėčio mašinoj netikro aukso drugelį, gal turi antrą? Pasiimčiau.“
Žiūriu, rankoj auskaras. Ne mano, žinoma. Kūnas sureagavo greičiau nei protas – iškart viską suvokusi apsivėmiau. Bet paskui prieš akis ėmė ryškėti vaizdai, kurių seniau nemačiau.
Kaip jis vis dažniau turi likti po darbo... Kaip prasidėjo komandiruotės į kitus miestus... O aš, kvailelė, dar džiaugiausi, kad gal paaukštinimas netoli.
Bet žinote ką? Man palengvėjo. Palengvėjo, kai pagaliau buvo aiški priežastis. Nes bet kokia plaštakė su drugeliais ausyse yra geriau nei sausas, iš oro atsiradęs „nebemyliu“.
Sėkmės jiems.
