Mano vyras su savo sese labai artimi. Jis kai susipažinom jau sakė, kad sesuo jam – geriausia draugė. Vos keliais metais jaunesnė, visą vaikystę ją dabojęs, rūpinęsis ir saugojęs. Moteris ji tikrai simpatiška, kaip žmogus maloni bendrauti, viskas gerai. Sutarėme nuo pat pradžių.
Neseniai buvo toks konfliktas, po kurio man liko nemalonu širdy. Buvome su vaikais nuvažiavę pas jo sesers šeimą, leidom kartu savaitgalį. Vaikai padarė „zbitką“, nedidelę, už kurią vyro sesuo juos neadekvačiai išbarė.
Pasivedžiau seserį į šoną, pasakiau, kad suprantu, kad čia jos namai, atsiprašau, kad vaikai negražiai pasielgė, bet kitą kartą nereikia ant jų taip rėkti, jie ne ūkiniai gyvūliai, kad varinėtum. Sesuo įsižeidė, gavosi konfliktas. Išvažiavome anksčiau laiko.
Važiuojant namo man viduje virė nervai, kad vyras nei vaikų prieš seserį neužstojo, nei kai aš kalbėjausi nepritarė. Kai grįžom ir likom virtuvėje dviese, aš jam iškalbėjau. Pasakiau, kad reikia ginti savus, kad reikia truputį ir tą seserį pamokyti, jeigu neadekvačiai bendrauja, ir kad man jausmas tai tragiškas, kai aš su ja baruosi, o tas stovi kambario kampe žvilgsnį nusukęs.
Ir tada jis leptelėjo: „Sesuo visada bus sesuo, nebus gi taip, kad kada nors nebebendrausim, tai kam pyktis. Ką man jos, išsižadėti dabar; šeima yra šeima.“
Mane kaip šaltas dušas perliejo. Pala, o tai mes – ne šeima? Kaip tai „kam pyktis“ – tai jeigu sesuo, tegu ir lipa ant galvos? Ir tada aš pradėjau pergalvoti visą mūsų bendravimą, man kilo negerų įtarimų. Prisiminiau kartą, kai jis manęs neparvežė iš parduotuvės, o seseriai atvažiavus į miestą lėkė jos pasiimti, pasakęs: „Jau mano sesuo tai su troleibusais nevažinės.“
Prisiminiau kartą, kai sesuo su vyru kvietė mus plaukti baidarėmis ir kepti šašlykus, aš negalėjau tą dieną, o mano vyras vis tiek išvyko. Prisiminiau, kaip kiekvieną savaitę jie susirašo telefonu ir jeigu aš juokaudavau klausdama, ar ne meilužės čia tau rašo, jis visada parodydavo, kad va, su sese kalbu.
Kiek yra „per artimi“ brolio ir sesers santykiai? Man atrodo, jis ja ir kaip žmogum žavisi, didžiuojasi jos pasiekimais, na, ir aš imu pavydėti. Pajuntu, kaip pradedu skaičiuoti, kad va, manęs už tą ar tą nepagyrė, o sesę giria, ir panašiai.
Ir šitas konfliktas buvo paskutinis lašas, kuris atvėrė man akis. Ar gali būti, kad jis seserį myli labiau negu mane, žmoną? Ir kaip reikėtų elgtis tokioje situacijoje? Jeigu drausiu bendrauti, būsiu ta ragana, kuri griauna vyro ryšius su šeima.
Bet jeigu bendrausim toliau – ar man visą gyvenimą reiks su ja konkuruoti? Įtariu, kad jei liepčiau rinktis, pasirinktų jis nebūtinai šimtu procentų mane... Ar čia situacija nenormali, ar aš per daug sureikšminu?
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
