Nemanau, kad žmonės, kurie sąmoningai pasirinko vienišiaus dalią yra tie, kuriems nereikia bendravimo, ar elementarios žmogiškos artumos. Tikriausiai vienišumą greičiausiai sąlygoja nusivylimas santykiais, kitais žmonėmis ir žema savivertė.
Nors bendravimas yra abipusis procesas, tačiau žinau nemažai atvejų, kuomet žmogui tiesiog nepasisekė surasti tą, kuris/-i sugebėtų suprasti ir priimti tokį koks/-ia yra iš tiesų. Manau, kad būtent sugebėjimas priimti besąlygiškai ir yra tarpusavio santykių esmė, ar net „tai“ galime pavadinti meile. Be to, noras keisti žmogų (turiu omenyje jo vidų), mano įsitikinimu yra labai nesąžininga ir egoistiška.
Daugelis tikriausiai žinome posakį, kad „vyrai nori, kad moterys nepasikeistų, o moterys nori, kad vyrai pasikeistų, bet dažniausiai įvyksta atvirkščiai“. Nenoriu leistis į mokslines peripetijas, bet sitacija pasako pati už save, kad net 85 procentai moterų pas mus yra skyrybų iniciatorės.
Viena vertus galima kaltinti vyrus, kad „lepšiai“, tinginiai ir nepatenkina žmonų lūkesčių, arba atvirkščiai mesti akmenėlį į moterų daržą, kad yra pernelyg reiklios ir „nežino ko nori“. Bet, mano įsitikinimu, tiek vienoje barikadų pusėje, tiek kitoje, trūksta lankstumo ir pagarbos ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, meilės.
Taigi „nevyniojant į vatą“ papasakosiu istoriją, kuri greičiausiai yra daug kuo panaši į daugelį nelaimingų nenusisekusios santuokos istorijų. Kadangi užaugau konservatoriškoje šeimoje, kur buvo puoselėjamos „amžinosios vertybės“, santuoka buvo laikoma viena iš jų, tiksliau daugiau mano mamos, nes jos tėvai išsiskyrė ir tikriausiai tai sugriovė jos idilę. Nesvarbu, kad jos tėvas, o šiuo atveju, mano senelis „išėjo pas kitą“, kai jau buvau gimęs aš. Tokia „traumos dvasia“ buvau auklėjamas ir aš, tai jautėsi labai, nes nelabai buvo toleruojamas mano bendravimas su seneliu, kuris nepaisant negatyvaus požiūrio (juk „jis paliko šeimą“) toliau siekė bendravimo su manimi.
Lyriškai nukrypstant, dabar praėjus šitiek metų aš dar prisimenu tas atmintyje iškylančias nuotrupas ir labai gailiuosi, kad gal kaip vaikas neturėjau ypatingų galimybių bendrauti su juo dėl atstumo, vėliau gal pats neparodžiau iniciatyvos, nes kiek prisimenu ir dabar suvokiu, tai buvo inteligentiška, dvasiškai ir intelektualiai turtinga, visuomenėje užsitarnavusi garbingą padėtį asmenybė, o dabar jau vėlu, šis žmogus stebi mus iš debesėlio. Anot mano giminaičių, aš „gavausi“ labai panašus į jį (nors save vertinu kur kas prasčiau), esu ne kartą girdėjęs, kad dažnai paveldime labai nemažai iš savo senelių. Giminaičiai sako, kad mano požiūris į gyvenimą pomėgiai ir net manieros yra panašūs į jį. Bet...
Kažkada, jau ganėtinai seniai kalbėjomės su močiute apie prisiminimus ir ji užsiminė, kad nors ir jis buvo geras žmogus, intelektualas, ypatingai aukštos moralės ir net šeimos žmogus ji, deja, jo nemylėjo. Kaip ji pasakojo, jau buvo pakankamai metų abiems ir reikėjo kurti šeimą, tad šis žmogus pasirodė labai tinkama kandidatūra.
Taigi, gal grįžtam prie manęs. Baigiau mokyklą ir išvažiavau mokytis į kitą miestą, toliau nuo tėvų, įgaunant daugiau savarankiškumo, nes tėvai nuo vaikystės stengėsi „nuo visko apsaugoti“. Studijuodamas paskutiniame kurse susipažinau su mergina iš inteligentiškos šeimos. Jos šeima panašaus socialinio statuso, atrodė panašių vertybių ir gyvenimo stiliaus.
Kai baigėm studijas ir susituokėm, išvažiavom gyventi į kitą miestą. Ji, nors ir turėdama universitetinį išsilavinimą, ilgai negavo darbo, na bet stengiausi palaikyti ją morališkai, pusantrų metų dirbau vienas. Kai gavo darbą ir lengviau atsistojome ant kojų, pasiemėme paskolą ir pradėjome statytis namą. Nors veiklos ir rūpesčių buvo lyg ir pakankamai, ji pradėjo savaitgaliais važinėti pas tėvus – kiekvieną savaitgalį.
Pradžioje važinėjome kartu, bet rūpinimasis statybomis (praktiškai kiekvieną dieną, nes daug ką tiek morališkai tiek finansiškai norėjosi pasidaryti savo rankomis), tiek ir atsakingas darbas reikalavo visapusiškų pastangų. Bandžiau susitarti dėl retesnių apsilankymų pas jos tėvus, bet pastangos buvo bergždžios.
Ir tada jai kilo „geneali mintis“ atkelti savo tėvus gyventi pas mus, kai tik kažkiek susitvarkysim ir taps įmanoma gyventi naujame name.
Čia turėčiau pasakyti, kad tai buvo viena rimčiausių klaidų, o tiems kurie „to neišbandė“ nuoširdžiai patarsiu to ir nedaryti, jei nenori užprogramuoti santykių baigties. Gimė vaikelis ir seneliai nuoširdžiai su žmona susibūrė į dar glaudesnę komandą.
Apie jų (žmonos, uošvienės ir uošvio) sprendimus sužinodavau grįžęs iš darbo ir teturėdavau vienintelę privilegiją – nepriklausomai nuo galimybių šias idėjas įgyvendinti praktiskai ir finansiškai. Nebuvo niekas įdomu – paskola mano vardu mano, namo rūpesčiai taip pat mano... Tad tokios problemos, kaip dar gražesnė aplinka ar konstrukciniai patobulinimai, taip pat buvo tik mano vieno problemos. Bet atkakliai siekiau geresnio gerbūvio kūrimo kitiems, pavyko sutaupyti kiek pinigų „juodai dienai“, kuriuos žmona pasiūlė „protingai investuoti“ jai nuperkant automobilį, nes pradėjus dirbti esą reikės dažnai grįžti namo, kai tėvai prižiūrės vaikelį mums esant darbuose.
Nors pats naudojausi visuomeniniu transportu, nutariau palaikyti šią idėją. Mėnesio bėgyje ši idėja įgavo materialinė išraišką – bet tik po savaitės kitos paaiškėjo, kad mašina registruota ne jos, o jos mamos vardu. Nors kurį laiką stengiausi dar sau neigti, situacija pradėjo aiškėti...
Pradžioje iš žmonos nebesulaukdamas supratingumo ir palaikymo, iš jos pradėjau sulaukti ir įžeidinėjimų ir net terorizavimo – ji pareikalavo, kad dalį namo perrašyčiau jos tėvams, neva jie prisidėjo prie statybų ir tik taip dar galbūt galiu tikėtis, kad viskas „sugrįš į ankstesnes vėžes“. Gal esu naivus, na bet ne tiek.
Viskas ritosi į laimingą pabaigą, tai yra pabaigą be jos. Galima pasakoti, apie įvairiapusį jos melą, apie kurį sužinojau, deja, tik vėliau. Pasirodo, jo buvo nepaprastai daug, įtariau neištikimybę (o tam pagrindo buvo daug) ir greta to negalėjau suprasti jos pastangų ir noro mane morališkai palaužti ir išspausti kaip galima daugiau materialinės ir finansinės naudos, juk atidaviau praktiškai viską.
Mano močiutė kadaise pasakė, kad ji tavęs nemyli ir tai matosi, tada gal nenorėjau patikėti, bet tuo tikrai esu įsitikinęs dabar. Mūsų santuoką laikau karčia pamoka, klaida, tačiau – ir patirtimi, kurios, manau, bent jau man reikėjo. Nepaisant to, dabar esu jai dėkingas, pirmiausia dėl to, kad kad ji buvo skyrybų iniciatorė, antra, davė man, kad ir skausmingą patirtį, kad negalima atiduoti viską ir būti „per daug geram“. Nepaisant visko, linkiu jai taikos, ramybės ir pasistengti būti laimingai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!