Kiekvienais metais aš viską ruošiu, o jam vienodai. Sėdi prie kompiuterio ir sako, kad švenčių nesureikšmina. Sako, jį nervina visas tas bruzdesys, daug žmonių, maisto ruošyba ir tvarkymasis.
Cha! Kad nors kartą jis tą maistą būtų ruošęs, norėčiau pamatyt. Arba tvarkęsis. Ateina svečiai tai pas abu, bet viskas paprastai būna ant mano vienos pečių. Aš nesiskundžiu, man patinka viską ruošti, bet nervina tas jo surauktas veidas – jeigu jau neprisideda, galėtų bent ir netrukdyti.
Su Kalėdų dovanėlėmis yra tas pats. Aš pati nuo mūsų abiejų suorganizuoju dovanas giminaičiams, draugų šeimoms, net jo paties mamytei. „Nežinau, ko norėtų“, – sako jis ir nesigilina. Tai pasuk galvą, gal sužinosi, – norėtųsi atsakyti!
Seniau aš kasmet pasakydavau, ko konkrečiai noriu dovanų, tada jis nupirkdavo. Sakydavo: „Sakyk tu man tiesiai, ko nori, dar ką ne to išrinksiu.“ Bet šiemet pamaniau – gana. Nepadėsiu jam dar ir man dovanų rinkti. Ir taip jau esu vienintelis žmogus, kuriam jis perka pats, visiems kitiems aš nuperku.
Na, ir kai šiemet paklausė, ko norėčiau, atsakiau: „Nežinau, nieko. Kad man nieko kaip ir netrūksta. Arba pats jei sugalvosi ką, arba nieko nereikia.“
Ir kaip jūs manot, ką jis atsakė?
„Nieko tai nieko“, – gūžtelėjo. Pasiutau! Nieko tai nieko? Jeigu duodu pasirinkimą sugalvoti dovaną pačiai arba nepirkti nieko, tai atsakymas kaip ir turėtų būti aiškus. Pasuktų galvą ir sugalvotų. O čia pasirinko „nieko“! Taip jam lengviau, matai!
Juodai sunervino. Ar čia tik mano vyras toks „abugelis“, ar kiti irgi šventėmis nesirūpina?
