Vartau senas nuotraukas: buvau daili, laiba, ilgakojė ir ilgaplaukė panelė. Puikiai mokiausi, dainavau mokyklos estradiniame ansamblyje, beveik kasdien važinėjau į rajono centrą, kur lankiau pramoginių šokių ratelį ir privačias chemijos pamokas. Žodžiu, tėvai kaip įmanydami stengėsi, kad būčiau išsilavinusi ir išprususi mergina. Tačiau vis dėlto pritrūko vieno vienintelio balo, kad išsipildytų mano svajonė studijuoti mediciną. Po komisijos verdikto, rodos, žemė išslydo man iš po kojų.

Išverkiau visas ašaras ir daviau sau žodį, kad visus metus mokysiuosi be atokvėpio, ir kitą vasarą man būtinai nusišypsos sėkmė. Taigi, grįžau į savo gimtąjį miestelį. Tėtis – įtakingas vietos žmogus – pasirūpino, kad gaučiau darbą miestelio ambulatorijoje. Apsivilkusi baltą chalatą, iš karto pasijutau geriau, nors viso labo pavadavau registratūroje dirbusią ir vaikelio besilaukiančią moterį.

Mano mama puikiai siūdavo, todėl aš visada buvau madinga ir puikiai atrodžiau. Nuo paauglystės netrūko vietinių vaikinų dėmesio, tačiau nė vienas iš jų man nebuvo prie širdies.

Vasaros pabaigoje įvyko tikras stebuklas: į miestelį, kuris kartu buvo ir kolūkio centras, atvyko dirbti šviežiai „iškeptas“ inžinierius. Ši žinia žaibo greitumu apskriejo visą mažą miestelį. Pasiekė ji ir vien tik iš moterų sudarytą ambulatorijos kolektyvą. Moterys svarstė, kuriai gi ši partija pati tinkamiausia… Buvo aptartos visos gražuolės, senmergės ir išsiskyrusios moterys. Žinoma, buvo apsvarstyta ir mano kandidatūra, tačiau niekas jai neteikė daug reikšmės, kai čia pat už sienos darbavosi vos prieš metus iš miesto su paskyrimu atvykusi dirbti vieniša daili jauna gydytoja…

Žodžiu, šansų turėjau ne kažin kiek. Tačiau vis tiek buvo labai smalsu pamatyti tą jauną atvykėlį. Miestelyje, kuriame tėra viena bent kiek rimtesnė sankryža ir viena vienintelė parduotuvė, sutikti nepažįstamą žmogų – vieni juokai. Taip man ir atsitiko: susidūriau su juo parduotuvės tarpduryje tiesiog kaktomuša. Ir tą pačią akimirką įklimpau rudose jo akyse. Matyt, mano mėlynos akys taip pat buvo labai gilios…

Robertas – jaunas specialistas – tuoj pat gavo nedidelį būstą gerokai aptriušusiame daugiabutyje. Iš pradžių vengiau jame lankytis, tačiau vėliau, Roberto įkalbėta, nuėjau pas jį pasiklausyti muzikos. Gyveno Robertas labai kukliai: kambariuose stovėjo seni, iš tėvų gauti baldai, tačiau buvo labai jauku: ant palangių augo vešlios gėlės, sienos buvo nukabinėtos jo paties darytomis nuotraukomis. Visur karaliavo ypatinga švara ir tvarka. Robertas turėjo brangią ir puikią garso aparatūrą bei daugybę muzikinių įrašų. Ilgainiui mes beveik kasdien po darbo susitikdavome jo namuose ir atrasdavome šimtus sąlyčio taškų: nuo klasikinės iki šiuolaikinės muzikos, nuo knygų iki gėlių, nuo tapybos iki automobilių…

Laikas, būnant dviese, prabėgdavo kaip viena akimirka. Robertas visada palydėdavo mane į namus. Mes nė karto net nebandėme slėptis nuo akylų miestelio tetulių. Kalbos apie mūsų draugystę kaip mat apskriejo visą miestelį. Kartą, kaimynės akivaizdoje, Robertas mane pabučiavo. Tai buvo pirmasis mudviejų bučinys. Puikiai prisimenu, kaip tąsyk man sulinko kojos… Vėliau bučinių buvo be galo daug. Sėdėdama ambulatorijos registratūroje aš nuolat žiūrėdavau į laikrodį ir laukdavau, kada pagaliau galėsiu išsprūsti pro duris. Vis dažniau Robertas raudona ūkio „Niva“ atvažiuodavo manęs pasiimti po darbo. Skraidžiau kaip ant sparnų.

Tėvai mūsų draugystei neprieštaravo (juk Robertas buvo išsilavinęs ir rimtas vaikinas), tik rūpinosi, ar ne per mažai dėmesio skiriu mokslams. Stengiausi iš visų jėgų: troškau ir įstoti į mediciną, ir būti kartu su mylimuoju. Mūsų santykiai tuo metu jau buvo labai artimi. Patekau į tokį nuostabų meilės pasaulį, kokį įsivaizdavau esant tik meilės romanuose.

Apie savo šeimą Robertas vengė pasakoti. Žinojau tik tiek, kad jo tėvai yra ligoti, todėl kiekvieną savaitgalį jis važiuodavo jiems pagelbėti ūkio darbuose. Grįžęs sekmadienį vakare Robertas iš karto ateidavo bent pasisveikinti su manimi. Labai jo laukdavau. Tačiau džiaugiausi, kad savaitgalius galiu skirti mokslams.

Likus dviem mėnesiams iki stojamųjų aš išėjau iš darbo. Pavasaris buvo ankstyvas ir šiltas. Kiauras dienas mokydavausi prie atviro lango, o viena akimi vis stebėjau gatvę – ar tik nepravažiuos pro šalį mano mylimasis… Tačiau vietoje mylimojo pro šalį lėtai pravažiavo blizgantis žiguliukas, o už jo vairo sėdėjo jauna, niekada nematyta daili moteris. Staiga ji sustabdė automobilį, iki mano lango pavažiavo atbuline eiga, vikriai iššoko pro dureles, o aš pamačiau gerokai atsikišusį jos pilvuką…

Kūnu akimirksniu perbėgo kažkoks nepaaiškinamas šiurpas. Nuojauta manęs neapgavo: moteris pasiteiravo, kur gyvena Robertas. Be galo sutrikau, bet įstengiau parodyti jai namą, stovėjusį visiškai netoliese. Moteriai nuvažiavus, pro kaimynų sodus, nejausdama žemės po kojomis, ir pati nukūriau tiesiai prie jo. Įsitaisiau slaptojoje mudviejų su Robertu vietelėje po išsikerojusia akacija, kur net didžiausios kūmutės negalėdavo mūsų pastebėti, todėl ten ne tik tamsoje duodavome valią savo rankoms…

Sustingusi stebėjau atvykėlę: iš pradžių ji ilgokai sėdėjo automobilyje, po to išlipo ir lėtai vaikštinėjo aplinkui namą ir – o siaube – šnekučiavosi su Roberto kaimyne, didžiausia miestelio paskalų nešiotoja. Vėl likusi viena, moteris išsiėmė iš automobilio pagalvėlę ir atsisėdo ant jos pievelėje, po žydinčiu alyvos krūmu. Grįžus Robertui, ji greitai pašoko ir kone tekina puolė jam į glėbį. Robertas bučiavo jos veidą, paskui, paėmęs už pečių, ją švelniai apsuko, savo krūtine prigludo prie jos nugaros ir savo didelius delnus uždėjo ant jos atsikišusio pilvo. Jie lėtai lingavo į šalis, tarytum šoktų pagal nuostabią tik įsimylėjėliams girdimą muziką. Robertas ilgai jai kažką šnabždėjo į ausį, o moteris stovėjo pakreipusi galvą ir klausydama švelniai šypsojosi…

Norėjau prišokti ir atplėšti švelnias Roberto rankas nuo to pūpsančio pilvo. Norėjau įgrūsti atvykėlę atgal į jos blizgantį automobilį ir amžiams išdanginti iš Roberto gyvenimo. Norėjau sutrypti visą žydintį pavasarį. Norėjau išnykti pati. Tačiau nieko negalėjau padaryti. Tik supratau, kad daugiau čia aš jau nebeturiu ką veikti.

Miestelį žaibiškai apskriejo žinia, kad pas Robertą atvažiavo jo būsimoji žmona, kurią kiekvieną savaitgalį ištisus metus jis lankė Kaune, kad vestuvės numatytos gegužės pabaigoje, kad rudenį gims kūdikis… Mama laikė mane už rankos. Tik ji man padėjo ištverti staiga užgriuvusį sielvartą.

Tą vasarą įstojau į medicinos institutą. Buvau stropi studentė. Be to, įsirašiau į šokių kolektyvą, tad laisvalaikio beveik neturėjau, tačiau jaučiausi laiminga, kad išsipildė mano didžioji svajonė.

Robertas po vestuvių išsikėlė iš mūsų miestelio, todėl nebūdavo baugu, kad sutiksiu jį, kai savaitgaliais sugrįždavau į tėvų namus. Stengiausi net atsitiktinai apie jį nieko neišgirsti, bet vis dėlto žinojau, kad netrukus po vestuvių jam gimė sūnus. Dar po metų net miestelio kūmutės nieko apie Robertą nebegalėjo paporinti.

Dabar mano gyvenime yra kitas, tikrai mylimas ir mylintis žmogus. Auginame dvynukes, kurioms tuoj sukaks penkiolika. Baigiau trokštamas studijas, turiu mėgiamą darbą, jaukius namus. Akacijos pavėsį, kuriame patyriau pačias gražiausias ir pačias skaudžiausias pirmosios savo meilės akimirkas, prisimenu su šypsena…

Šį kartą viską išgyventi iš naujo privertė netikėtas susitikimas ligoninės koridoriuje: su manimi pasisveikino pusamžis, pavargusio veido, gerokai žilstelėjęs žmogus, sėdintis invalido vežimėlyje. Akimirką sutrikau, nes pažįstamu balsu prabilęs vyras nesukėlė jokių prisiminimų. Tik tamsiai rudos akys išdavė: Robertas. Prisėdau ant kėdės, nes jam buvo sunku kalbėti užvertus galvą į viršų. Gyvenimas buvęs negailestingas: prieš gerą dešimtmetį po avarijos tapo invalidu, paliko žmona, vienintelis sūnus gyvena užsienyje. Nebuvę dienos, kad negalvotų apie mane…

Neužtrukau besišnekučiuodama. Nueidama neatsigręžiau, nors jaučiau į nugarą įsmeigtą rudų Roberto akių žvilgsnį. Dabar, pasakodama šią istoriją, jau nebežinau, ar ji graudi, ar juokinga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tikriausiai kiekvieno gyvenime būna akimirkų, kai nuoširdžiai kurti ir puoselėti santykiai, staiga sugriūva – paaiškėja, kad kitas žmogus turi visai kitą pusę, kurios pro rožinius akinius buvo nematyti... Deja, ne visuomet pavyksta su ja susitaikyti.

Prašome Jūsų – pasidalykite, kaip jūs atsigavote po sugriuvusių santykių ir iš naujo pamilote? Kaip išgydėte sudaužytą širdį? Parašyk ir pelnyk vieną iš DELFI Piliečio gimtadienio prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!

Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!