Dažni išvažiavimai pas tėvus į kaimą, kai abu buvome miestiečiai, mane žudė. Norėjau kurti savo namus, buvimas jo šeimoje ilgiau nei dieną – erzino. Jo šeima didelė, garsi, gerokai skiriasi kultūriniai supratimai, todėl visai nenorėdavau ten praleisti kiekvieno savaitgalio.
O jis ir savaitgaliais, ir per atostogas veždavosi mane į kaimą. Jeigu aš atsisakydavau, net būdavo, pats išvažiuodavo – tada susitikdavau su draugėmis ar mama. Tokia padėtis erzino, iškėlusi skandalą esu ir pasakiusi „jei nori gyventi su savo šeima – grįžk pas juos“, ir panašiai pagrasinusi skyrybomis. Lakstė pas tėvus vis tiek.
Bet jų neprireikė. Rugsėjį sužinojau, kad laukiuosi. Pasakiau vyrui šią žinią ir pirmąją savaitę jis vėlgi sureagavo ne taip, kaip tikėjausi. Nutilo, užsidarė savyje. Pirmiausia galvojau, kad viskas tikrai prastai, nes jeigu ir tokia žinia mūsų nesuartina – kas tada?
Bet matyt tą savaitę jis mąstė, apmąstė viską, kažkas jo viduje keitėsi... Gal buvo ir daugiau nei savaitė, tie pokyčiai nebūna tokie greiti. Ir po to jis pradėjo bendrauti kitaip.
Skyrė mūsų šeimai daug daugiau dėmesio. Pats pagamino kūdikio daiktams komodą. Nebesėdėdavom vakarais atskirai su knygomis (abu mėgstam skaityti), o truputį paskaitę eidavom kartu žiūrėti serialo, netgi pradėjom žaisti stalo žaidimus. Tokie maži pokyčiai, bet artumo tarp mūsų pasidarė dar daugiau.
O geriausia buvo tai, kad jis nustojo kaip užsuktas važinėti pas savo tėvus. Ir manęs nebetempė. Pasakoju tai į konkursą „Mano Kalėdų stebuklas“ todėl, kad viskas ir atsitiko apie Kalėdas. O per jas buvo ryškiausias pokyčių ženklas.
Aš buvau beveik 5 mėnesį nėščia ir visai nenorėjau niekur važinėti. Bijojau didžiulio konflikto, bet įsidrąsinusi pasakiau vyrui, kad Kalėdas norėčiau praleisti namuose ir tik dviese.
Pasakiau, kad nenoriu šaltuoju laiku ir su pilvu kelioms dienoms apsistoti kaime. Nenoriu eiti į lauko tualetą, man nepatogu. Bijau peršalti ir nenoriu tokio atstumo keliauti automobiliu (buvo slidūs keliai). O ir pats nėštumas nebuvo labai lengvas, dažnai prastai jaučiausi.
Ir vyras sutiko! Jis atsakė, kad nevažiuos ir pats. Kad žinoma, praleisime šventes namie, jeigu taip patogiau. Pati pagaminau Kūčių vakarienę, kartu kepėme Kalėdų pietums paukštį. Apsikeitėme dviese dovanėlėmis, o su giminėmis pasiskambinome. Beje, Kalėdų pietums užėjo ir mano sesuo, su kuria daug nebendraujame, taigi ir mano šeimos ryšiai tam tikra prasme buvo atkurti.
Man tai tikrai buvo Kalėdų stebuklas. Ir jis tęsiasi iki šiol. Vaikučio atsiradimas mūsų gyvenime mus sujungė į pilnesnę šeimą nei buvome vos susituokę.
Jokiu būdu nesakau, kad kūdikis sujungia santuoką. Jeigu ji bloga, tai vaikutis, manau, tik kentėtų. O kai kurie nesiliauja pas tėvus lakstę ir kelis vaikus turėdami. Mano atveju, manau, tiesiog pasisekė. Mes susituokėme jau gana aiškiai suprasdami, ko norime, tik vyrui tas ne iš karto sukrito į vietas. Matyt, viena žinia padėjo jam prisiminti, kad nori savo šeimos, kuri būtų atskira nuo jo tėvų. Ir man tas iki šiol brangu.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų čekį apsipirkti „Hiatus“ aprangos parduotuvėje.
