Vyras sulaukė išsvajotos komandiruotės su kolega – neišgąsdino nė faktas, kad turi draugę

Rimtai į tai pažiūrėjau būdamas 19-os... Apie tokią meilę niekas net nenorėjo kalbėti. Bet kodėl? Visi gi mylim vienodai ir turim teisę į laimę.

Pirma meilė – darbe

Vieną dieną darbe pamačiau Jį, aukštą 27 metų simpatišką kolegą, jis iškart man krito į akis. Kasdien jį pamatydavau darbe, kartu darėmės kavą, pasiruošdami darbingai dienai. Aš jį nužiūrėdavau iš apačios į viršų, koks jis vyriškas, jaunas, sportiškas.

Taip ir įsivaizdavau ji su savimi, norėjau, kad jis mane priglaustų, apkabintų ir bučiuotų. Vis drovėjausi jį pakalbinti, todėl teko tik stebėti bei svajoti. Užtekdavo jį pamatyti ir diena tapdavo skaidresne. Nežinau, ar tai tik susižavėjimas, ar meilė iš pirmo žvilgsnio... Sunku buvo suprasti, kas jam patinka – vaikinas ar mergina, tiesiogiai gi nepaklausiu...

Taip ir kankinausi viduje, nežinodamas, ką daryti.. Kaip su juo bendraut, kaip prieit, pakalbint daugiau. Aplinkai būtų keista, jeigu vaikinas su vaikinu bendrautu meiliai, flirtuotu, šypsotųsi ir t.t. Iš pradžių teko bendrauti tik darbiniais klausimais, per daug nelįst į akis, norėjosi apgalvoti kiekvieną žingsnį. Slinko dienos, savaitės, mėnesis, o be darbo temų nedrįsau nieko daugiau paklaust, pabendraut.

Komandiruotės džiaugsmai

Kartą buvo suplanuota komandiruotė į užsienį ir sužinojau, kad skrisime kartu. Labai tuo apsidžiaugiau, viduje tarsi skraidė drugeliai. Į tą kelionę dėjau daug vilčių, kad gal kažkas pavyks...

Ryte susitikome oro uoste, kaip visados pasisveikinome. Kadangi aplinka jau buvo ne darbine, pirmas jį pakalbinau, paklausiau, ką studijavo, kur prieš tai dirbo, ką dar gyvenime veikia ir svarbiausias klausimas – su kuo gyvena. Tą klausimą uždaviau atsargiai, tarsi tarp eilučių, kad neatrodyčiau įkyrus. Sužinojau, kad gyvena su drauge...

Nenusivyliau, kadangi ta draugė galėjo būti „tiesiog draugė“, aš nežinojau, gal jis yra biseksualus, gal gėjus, o gal vis tik heteroseksualus... Judėjome toliau, turėjau tą dieną išnaudoti maksimaliai, vakarieniavome, todėl atsisėdau šalia jo.

Gal pritrūko drąsos?

Po gėrimų buvau vis drąsesnis ir drąsesnis, mes šnekėjome apie nieką, apie atostogas, tada palaipsniui užvedžiau temą apie santykius – pasirodė, kad ta jo draugė yra jo mergina... Vėliau dar labiau atsipalaidavau ir baigiantis vakarėliui padėjau savo ranką jam ant kelių, jis jos neatitraukė, apsimetė, kad niekas nevyksta – pamaniau, gal jam tai patinka.

Galiausia paprašiau, kad palydėtų mane iki kambario. Jis kažkaip pasimetė, bet sutiko. Priėjome prie kambario durų. Aš į jį žiūrėjau, kaip ir norėjau pakviesti į vidų, norėjau, kad jis mane aistringai priremtų prie sienos ir mes turėtumėme nepakartojamą naktį...

Tačiau palinkėjom vienas kitam labos nakties ir aš vienas nuėjau į kambarį. Galvoju, kad pritrūko tada mums drąsos. Kažkam reikėjo žengti pirmą žingsnį ir tiesiogiai pasakyt savo jausmus. Taip ir likau nesuprastas, bet vilčių neprarandu iki šiol...

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.