Balsavau, nes patikėjau „profesionalų“ vyriausybės „koncepsija“, alkoholizmo mažinimu ir „jokių naujų mokesčių“ politika. Pradėti norėčiau nuo to, kai po 2008 metų krizės, kai bankrutavo įmonė, kurioje dirbau logistikos padalinio vadovu, tapau bedarbiu. Buvo sunku, nes keturiasdešimtmečio niekas nenorėjo priimti į darbą, neturėjau pinigų net elementariems poreikiams. Buvo laikas, kai važiavau su krovininio automobilio vairuotoju, kad padėčiau iškrauti maišus su miltais. Išvažiuodavome 7 val. ryte, kartais grįždavome 23 val. Iškrovęs 12 tonų gaudavau 50 litų. Iš nuovargio net užmigti negalėdavau. Vieną dieną pagalvojau, kad labai mėgstu medžio darbus, tad kodėl nepabandžius dailidės amato. Išėjau iš darbo biržos, kuri nieko tinkamo nepasiūlė, ir pradėjau dirbti sau. Pradėjau nuo skolintų įrankių, sekėsi neblogai, po metų priėmiau pagalbininką, tobulėjau, reklamos nebereikėjo, dirbau pagal buvusių klientų rekomendacijas.
Bet verslas nėra jau toks paprastas dalykas, dirbau ir vadybininku, ir tiekėju, ir sąmatininku, ir dailide vienu metu, be to, reikia rūpintis automobilių remontu, įrankių priežiūra, nuoma, atsinaujinimu. Būna, gauni pluoštą pinigų padaręs darbą, sumoki pagalbininkui algą už verslo liudijimą, Sodrai, nusiperki eksploatacinių medžiagų, sumoki meistrams už autoremontą (nes per mėnesį nuvažiuoju apie 3000-4000 km), sumoki už ilgos priekabos nuomą medienai vežioti, susimoki už sandėlio nuomą, draudimus ir lieka vėjai kišenėse. Supranti, kad tik palaikei pinigus ir išdalinai. Bet toks darbas turi privalumų: esi laisvas pats kurti savo gyvenimą. Tiesa, darbas niekada nesibaigia: klientas gali paskambinti ir vėlai vakare, per išeigines važiuoji susitikti, dirbi ne tuomet, kai darbo savaitė, o kai nelyja, šventės neegzistuoja.
Nuo kitų metų naikina verslo liudijimus, turėsiu vesti apskaitą ir padidės mokesčiai, o kur dar taršos mokestis. Man reikia pirkti mikroautobusą, nes pikapas, kuriuo važinėju, visai sudilo, akcizas degalams didėja. Nuo euro įvedimo mano darbų kaina nepakilo nei centu klientams, bet pabrango viskas tris kartus mažiausiai: tiek transportas, medžiagos, degalai, mediena. Kiek kainavo litais, tiek ir eurais. Man branginti paslaugas nėra galimybės, nes tiesiog neteksiu klientų. Vienintelis dalykas, kuriuo galėjau konkuruoti su kitomis įmonėmis, tai kaina, nes visus darbus atlikdavau vienas, būdamas ir vadybininku, ir meistru, ir tiekėju, o dirbdavau po 12 valandų per dieną.
Po Naujųjų man lieka tik dvi išeitys: arba išparduoti įrankius ir važiuoti dirbti svetur, arba pereiti į šešėlį ir dirbti nelegaliai, nuolat dairantis per petį. Man labai gaila, kad pats susikūręs sau darbo vietą, niekada negavęs jokios paramos iš valstybės, tampu lyg ir nusikaltėliu. Visose išsivysčiusiose valstybėje smulkaus verslo paskirtis yra išsilaikyti save, nebūti našta valstybei ir vystytis, stambėti, stotis ant kojų ir jau tuomet, kai esi pakankamai stiprus, prisidėti prie visuotinės gerovės. Be vidurinės klasės aš nematau valstybės ateities ir tie tauškalai apie gerovės valstybę atsitvėrus nuo realaus gyvenimo stikliniame name yra ciniškas netoliaregiškumas.
Politiniai sprendimai, kuriems reikia pinigų, tiesiog sugriaus mano darbo vietą ir tokių kaip aš – tūkstančiai. Ir aš pasakysiu kodėl jie tyli: daugelis mano amato žmonių nerašo laiškų į redakcijas, nes jie moka kalti, pjauti, gręžti, o ne apsiginti. Jei valstybę paliks tokie kaip aš, liks tik tie, kurie gyvena už skurdo ribos ir labai turtingi. Lietuvos socialinis modelis po penkerių metų turėtų būti panašus į Nigerijos. Mane labai liūdina tai, kad tų, kurie turi valstybėje sprendimo teisę, kompetencija yra žemesnė už tų, kurių likimus jie griauna savo sprendimais...