Moteris pasidalijo istorija, kaip per karantiną užsidarius kirpykloms teko gražinti savo vyrą. Rezultatas, tiesa, buvo ne visai toks, kokio jie tikėjosi.
„Atsiradęs karantinas mūsų gyvenime daugelį dalykų privertė išmokti darytis patiems namuose.
Moterims teko išmokti susitvarkyti nagus, pačioms nusidažyti plaukus ir atlikti kitas procedūras namų sąlygomis. Ne išimtis ir aš. Kai užsidarė visos kirpyklos ir salonai, teko imtis tokių dalykų, kurių niekad gyvenime nebuvau dariusi. Vienas iš jų – išmokti apkirpti savo vyrą“, – istoriją pradeda ji.
Vyras turėjo plaukų kirpimo mašinėlę, o jo plaukai jau buvo ataugę tiek, kad lindo į akis ir buvo nepatogu. „Nieko kito neliko, kaip man jį apkirpti“, – sako moteris.
„Gal pasirodys juokinga, atrodytų, tai gan lengva užduotis, bet ji tokia man visiškai neatrodė. Nebuvau to dariusi, be to manau, kad kiekvienas turi dirbti tai, ką sugeba ir moka. Žinoma, vyras labai stipriai nedžiūgavo laukiama procedūra, bet ką jau padarysi – reikia tai reikia.
Pasiėmiau mašinėlę. Iš pradžių reikėjo nusistatyti mašinėlės kirpimo ilgį. Čia ir prasidėjo visas smagumas“, – dėsto ji.
Moteris tęsia: „Iš pradžių nusistačiau per ilgą ilgį, vėliau per trumpą. Galiausiai reikėjo nustatyti patį trumpiausią, nes ant galvos liko rėžiai nuo nevykusių bandymų. Nežinau, kirpykloje jį kirpdavo žirklėmis. Atėjo laikas šukuosenos pokyčiams, kiek galima vaikščioti su ta pačia, – guodžiau mylimąjį aš.
Šiaip ne taip aš nuvariau tą jo galvą tuo baisiu pirmu numeriu. Iš solidaus vyro jis tapo skustagalviu vaikėzu. Bet dar to būtų maža, nemokėjau lygiai apkirpti galvos kontūrų, taigi galva truputį vizualiai pakeitė ir formą. Buvo baisu. Labai atsiprašiau vyro. Jis tik juokėsi ir paprašė niekada nebūti kirpėja, nekirpti nei jo, nei kitų žmonių.
Na, nesėkmingas buvo mano profesijos keitimas, supratau, kad tai – ne man. Po savaitės anyta paprašė nudažyti ir pakirpti jai plaukus. Šį kartą mandagiai atsisakiau, nebenorėjau rizikuoti dar vieną žmogų paversti skustagalviu.
Žinoma, vyro plaukai ataugo, vėliau atsidarė kirpyklos ir jis vėl galėjo būti panašus į žmogų. Dabar tas laikas primena graudų pokštą. Galime pasijuokti iš to, prisiminti, papasakoti kitiems. Bet kai kurias veiklas tikrai reikia patikėti tos srities profesionalams. Ne veltui jais žmonės tampa ir iš to valgo duona.“
