Kad vidutinė oro temperatūra šyla, mes galime pastebėti ir be jokių prietaisų, pažiūrėję į tai, kokias žiemas turėjome anksčiau ar kokias žiemas turėjo mūsų tėvai bei seneliai. Ar tai yra natūralus, ar žmogaus sukeltas procesas, šiandien pasaulis pasiruošęs perkąsti gerklę vieni kitiems, kad įrodytų savąją tiesą. Mano nuomone, tai yra visuotinė panika, kuri galimai bus panaudota geriems tikslams.

Jei tikėti statistiniais rodikliais, žmonės ženkliai prisideda prie CO2 kaupimosi atmosferoje, ir tos dujos yra vienos iš veiksnių, šildančių vidutinę atmosferos temperatūrą. Tačiau vien ugnikalnis kokioje Islandijoje jų gali „pirstelti“ tiek, kiek žmonija per savo amžių dar nepagamino šių šiltnamio efektą keliančių dujų. Taip pat klimato atšilimui gali daryti įtaką ir magnetinės audros saulėje/pokyčiai saulės paviršiuje, ozono sluoksnis, ankstesni gamtos reiškiniai ir kiti dalykai, nepriklausantys nuo žmogaus. Tai vadinama natūralia klimato kaita.

Tačiau, nepaisant to, Naujieji metai atidunda kartu su naujais išmetamųjų dujų, (pinigų srauto nukreipimo tikslais pervadintu „automobilio registracijos mokesčiu“) ir kitais „gamtą saugančiais“ mokesčiais, kurių pinigai nueis vėlgi velniai žino kur, tik ne klimatui „šaldyti“. Ir tai vyksta ne vien Lietuvoje. Kam visa to reikia? Kad ir kaip būtų keista ir kvaila, bet, mano nuomone, čia vadinama pasauline „pakazūcha“, arba lietuviškai tariant – noras pasirodyti/pasirodymas. Truputėlį kantrybės, paaiškinsiu, kaip mano supratimu viskas vyksta.

Principas paprastas – jei 9 iš 10 nusprendė, kad pavyzdžiui nebemėtysim šiukšlių per langą, nes tai nėra gerai, tai reiškia ir 10-asis turi taip elgtis, nes „visi“ taip daro. Tikėtina, kad šis principas buvo vienas iš pagrindinių susijęs su pasaulio branduoliniu nusiginklavimu, ir su pabėgėlių priėmimu, ir paskirstymu Europoje, ir šiandien taip vyksta su daugeliu smulkesnės reikšmės įstatymais Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, kaip prekių, perkamų Kinijoje, apmokestinimu.

Šioje vietoje koks 7-asis sąraše gali pasakyti, atsiprašau, aš jau seniai nebemėtau šiukšlių per langą, tai ką man dabar daryti? Atsakymas jam greitai sugalvojamas ir pateikiamas, svarbu, kad kažką darytum šiuo klausimu ir rodytum pavyzdį. Kaip rezultatą turime Norvegijoje statoma pirmąjį pasaulyje dviratininkų greitkelį(!!!), tiesiamą lygiagrečiai autostrados. Siekiant sumažinti automobilių srautą ir jų keliamą taršą, bei tikimasi, kad jis bus plačiai naudojamas. Ir už jį moka ne mokesčių mokėtojai, o neseniai papildomais mokesčiais apkrauti vairuotojai (ale blogiukai).

Lietuvoje atsirado automobilių taršos/registracijos mokestis, kurį daugiausia mokės senų automobilių savininkai, nors abejotina, kad už tuos surinktus pinigus bus padaroma kokios naudos, be to, kad žmonės pagal išgales stengsis atsikratyti taršių automobilių. Bet kaip minėjau, taip bus parodoma, jog kažkas šiuo klausimu yra daroma. Ne vien Norvegijoje ar Lietuvoje yra priimami kažkokie, rodos, nelabai logiški ar efektyvūs sprendimai, yra ir kitu šalių, besivaržančių klimato gerinimo klausimais. Dalis iš jų yra pagrįsti ir teisingi, pavyzdžiui, kaip fabrikų kaminų dūmų valymo įrenginiai, vėjo jėgainės, nebestatomos anglį deginančios elektrinės, ribojami leidimai miškų kirtimams, draudžiami plastikiniai maišeliai ir panašiai.

Dabar pažiūrėkime į pasaulį plačiau, paprasto žmogaus akimis. Rusijoje, netoli Uralo kalnų esančioje gyvenvietėje, apie 1950- 1970 metus į Karačiajaus ežerą buvo pilamos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Mirtina dozė žmogui – valanda „romantikos“ ant ežero kranto. Šiandiena jis užpiltas betonu, bet vis dar kenksmingas sveikatai bei gyvybei. Kaspijos jūra, kitaip vadinama didžiausiu pasaulio ežeru, pilna seno tipo naftos platformų, vanduo užterštas nafta, radiacija, cheminėmis atliekomis, prie to prisideda nuotekos ir buitinės atliekos, atplaukiančios iš aplinkinių miestų. Svarstoma uždrausti šioje jūroje maudytis dėl užterštumo. Žvejyba kol kas neuždrausta, žmonės tą žuvį valgo... Smagus filmukas neseniai apskriejęs internetą apie tai, kaip Indijoje sunkvežimiais vežamos šiukšlės ir pilamos tiesiai į upę. Šito vaizdo nekomentuosiu, nes negaliu keiktis.

Kažkas iš pažįstamų sukritikavo Kinijos gyventoją, kai pamatė, jog ji rankoje laikytą šiukšlę išmetė ne į šiukšlinę, o į upę. Vėliau išaiškėjo, kad kinė net nesuvokė, jog taip daryti nėra gerai. Tokių kaip ji Azijoje pilna, dėl ko Ilio upė, maitinanti vieną didžiausių Azijos ežerų – Balchašą, atplukdo visokių atliekų tiek, kad jame nyksta gyvūnija ir augmenija, vanduo pavojingas sveikatai o žvejybą apribota ir svarstoma uždrausti siekiant apsaugoti žuvis nuo išnykimo o žmones nuo ligų.

Galima rasti daug pavyzdžių, kurie parodo, kad ne visi žmonės rūpinasi vieta, kurioje gyvena, arba paprasčiausiai nesuvokia, jog nešvari aplinka nėra tik neestetinis vaizdas, tai gali būti ir nuodas, bei pavojus gyvybei ar sveikatai. Įsivaizduokite Baltijos jūrą užterštą žmogaus (industrijos, gamybos arba kvailumo), ir joje uždrausta maudytis, nerekomenduojama net būti netoliese. Palangoje, Klaipėdoje, Nidoje, toliau Rygoje, Helsinkyje, Stokholme, Kopenhagoje ir visur, aplink jūra esančiuose miestuose padidėjęs sergamumas vėžiu, dėl kenksmingų medžiagų Baltijoje. Tai kelia siaubą ir kartais net sunku įsivaizduoti, kad šitoks plotas nebenaudojamas ir net pavojingas.

O dabar žemėlapyje pažiūrėkit kokio dydžio yra Kaspijos jūra. Ir taip, ji užteršta iki ribos, kai tuoj joje nebebus galima maudytis ir būti šalia jos. Ir labai daug pasaulio vietų yra tokia kaip ir ši – ant ribos. Įdomumo dėlei sename žemėlapyje nuspalvinkite sau žinomas užterštas vietas raudonai – Kaspijos jūrą, Karačiajaus ežerą bei aplinkui radiacijos paveiktas teritorijas, Balchašo ežerą, branduolinių bandymų vietas, cheminių atliekų sąvartynus, Černobylio zoną ir visas kitas jums žinomas užterštas vietas. Švarios vietos pasaulyje pasirodo ne tiek jau ir daug. Atsivers paveikslas, kad jei taip tęsis toliau, reikės skrendant kur iš Europos ne tik skiepytis nuo maliarijos, bet ir turėti dujokaukę, radiacijai atsparius rūbus, ir tablečių nuo šunžaizdžių.

Vainikavimui nuspalvinkite vietą, kur yra anglies dioksido. Taip, jo yra visur. Ar jis gyvybei pavojingas? Taip jis gyvybei pavojingas. Laimei, jo kiekiai atmosferoje palyginus yra maži. Bet ir tie maži kiekiai savo neigiama darbą padaro. O ir gyvybei atimti ar jai suluošinti didelių jo kiekių ir nereikia.

Aš už, kad reikia tvarkytis ir versti tai daryti žmones, kurie kaip komiškame filme prausiasi tame pačiame upelyje, į kurį kažkas aukščiau paėjęs šlapinasi. Jie paprasčiausiai to nesuvokia, todėl pasaulis arba ta protingoji jo pusė imasi priemonių kažką keisti. Čia kalba eina ne vien apie CO2, bet ir apie atomines elektrines, apie chemines atliekas, apie paprasčiausius plastikinius maišelius ir jų santykius su vandenyno gyvūnais, galu gale. Pikta, kad mes, eiliniai gyventojai, turime sugerti dalį spyrio į sėdynę už tai, kad kitos šalys ir jų pramonės yra didžiausios teršėjos pasaulyje, bet čia jau reikėtų traktuoti kaip visuotinę arba pasaulinę talką susitvarkyti savo mėlyną gaublį. Nors mūsų (Lietuvos) CO2 išmetimai yra labai maži, lyginant su kitų valstybių rodikliais, tačiau mes jį dar mažindami darome didelę naudą mums patiems ir rodome pavyzdį, kurį turėtų daryti to nedarančios valstybės (9 iš 10 principu). O kai kitos šalys taip padarys ir atmosferoje ženkliai sumažės CO2, mes gal tada ″turėsime vietos″ atmosferoje nekontroliuojamiems ir galimiems reiškiniams, kaip, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimai, metano dujų patekimui į atmosferą ir t.t


.
Nesupraskite klaidingai, mane, kaip eilinį žmogų, erzina Gretos Thunberg vaidenimaisi spaudoje, labai pykdo taršos mokesčiai, kurie nueis velniai žino kur, tik ne ten, kur reikia, taip pat pykdo, kad už mano pinigus statomas kažkoks kvailas projektas kaip dviračių greitkelis, pykdo, kad negaliu šiandien pirkti elektromobilio, nes jis toli gražu neatitinka mano gyvenimo stiliaus ir techniškai negali pakeisti dyzelinės mašinos ir dar labiau erzins nauji mokesčiai ir apribojimai, kurie pasirodys ateityje, pridengti gamtos ir klimato saugojimu. Bet iš kitos pusės džiaugsiuosi, kai visa šita pasaulinė panika pradės duoti rezultatų ir kad taršos mokesčiai bus panaudoti efektyviam tikslui pasiekti. Ir kai vėl keliausiu po pasaulį ir žinosiu, kad didieji vandens telkiniai vėl švarūs, kad juose galima maudytis. Kad žuvis, pagauta juose, nesės nepagydomų ligų aplinkiniams gyventojams.

Gera bus žinoti, kad viena ar kita teritorija nėra aptverta, negyvenama ar nėra evakuojama dėl pavojingų atliekų, kad žemėje oras yra švarus kaip ir prieš pramonės amžių ir kad vėžio sergamumas pasaulyje yra žymiai sumažėjęs. Amen.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!