Vyrams santuoka - tai kilpa po kaklu. Atiduoti savo numylėtą laisvę moteriai tolygu didžiulio masto tragedijai. Nevedęs vyras visuomenėje dažnai yra gerbiamas, netekėjusi moteris greičiausiai bus išvadinta niekam tikusia. Nenuostabu, kad moteris nenorėdama galiausiai likti viena, sutinka sumetus skudurus gyventi kartu. Svarbiausia išsiaiškinti, kodėl daugelis santuoką vertina neigiamai.
Dažnai girdžiu, kaip moterys piktinasi, kad vyrai niekaip nesiryžta joms pasipiršti. Vis guodžiasi, kad va, po mokslų tai jau tikrai bus šeima, bet galiausiai ir mokslai baigiasi, kaip gyvenę taip ir gyvena susimetę. Ankščiau ar vėliau moterys pavargsta laukti „kulminacijos“ ir nutraukia ryšius arba paslapčiomis tampa neištikimos ir nusivylusios.
Įsivaizduokite tokią situaciją: pora jau septynis metus gyvena drauge, kaip sugyventinis nesiperša, taip nesiperša. Jam gerai ir sumetus skudurus gyventi, gi santuoka nėra būtina - svarbiausia gi „meilė“. Nėra saugumo, nėra šeimyninės vertybės. Kam tokie santykiai? Galiausiai suvoki, kad galbūt praleidai tokį vyrą, kuris senų seniausiai būtų pasipiršęs ir jūs būtumėte laimingai sukūrę jaukią „tradicinę šeimą“.
Klausiate, kas iš tos santuokos? Vieni atsakytų, kad nieko. Tai tik valstybės būdas lengviau kontroliuoti žmones arba paprasčiausia pareiga, primesta kultūros. Aš atsakau šiek tiek kitaip: santuoka įprasmina dviejų žmonių saitus, tai meilės įrodymas veiksmu. Visiems galime sakyti, kad mylime, bet kas iš to, jei mes nemokame to įrodyti. Neužtenka tik mylėti. Reikia stengtis abipusiškai.
Atrodo, santykių pradžioje tiek vyras, tiek moteris stengiasi vienas dėl kito, bet galiausiai išryškėja skirtumai, bendrų vertybių nebuvimas, nemėgstamos partnerio savybės ir t.t., meilė lyg ir nuslopsta, bet idealai, ypatingai moterų, lieka.
Vienas iš tų idealų ir yra santuoka. Todėl išeina, kad moteris nori laikytis santuokos idealo nepaisant to, kad nepasitenkina savo vyru. Jos supranta, kad antroji pusė turi daug minusų, bet idealas svarbesnis. Kitaip tariant, tikslas pateisina priemones. Tokios moterys dažniausiai savo vyrus laiko „po padu“. Priekaištauja dėl kiekvieno dalyko, engia, visada primena „koks yra blogas“, netikęs ir t.t. Išteka ir skundžiasi, koks yra blogas gyvenimas ir niekam tikęs vyras šalia. Todėl moterys taip pat tuokiasi ne iš meilės, bet ne ir iš pareigos, o tradiciško idealo.
Vyrams yra šiek tiek kitaip. Vyrai dažniau veda iš pareigos. Būna priversti tai daryti dėl aplinkybių tokių kaip: netikėtas nėštumas, tėvų įtaka, baimė likti vienam, nepasitikėjimas. Dažnai būna ir taip, kad ištekėdamas už geros, maloningos, linksmos moters, po vestuvių ta linksma, atsidavusi ir rūpestinga moteris tampa tikra žiežula. Savaime aišku, tada dingsta ir meilė. O kas yra kaltas dėl to? Tikra meilė egzistuoja tik tada, kada kito žmogaus trūkumai tampa tokie pat, kaip ir tavo (priimtini ir sugyvenami).
Vienas iš baisiausių dalykų, kurios daro moterys, tai sąmoningas žinojimas, kad vyras vedą ją ne iš meilės, o pareigos ir dar tuo sugeba džiaugtis. Trina rankomis, kad galės įvykdyti savo idealą. Prisirišti vyrą kaip šunį prie medžio. Iš pradžių tai atrodo labai naudinga, bet galiausiai gyvenimas iš pareigos tampa tikra kančia abiem.
Stiprioji lytis, kuri tikrai myli žvelgia į santuoką ne kaip į pareigą, bet būdą išreikšti meilę. Įsivaizduokite labai įsimylėjusį vyrą, jis žino, kad mylimosios didžiausia svajonė yra vestuvės. Toks vyras tikrai išpildys norą. Mylimam žmogui gi nieko negaila. Čia labai banalus ir paprastas pavyzdys. Norėčiau pridurti, kad santuoka tikrai nėra vienintelis būdas išreikšti meilę, bet vienas iš būdų kuris įrodo, kad „laisvės praradimas“ nebėra kažkoks praradimas. Tiesiog „laisvė“ nebėra sureikšminta dviejų žmonių sąjungoje.
Esu ne kartą kalbėjusi ir su tokiomis poromis, kurios sakosi esančios laimingos ir „susimetusios“, ir kad vedybos - tikras pinigų švaistymas. Tokios poros išlikdavo labai trumpai. Kodėl taip yra? Studijuodamas žmogus kokį mokslą, visada nori savo darbo vaisius įprasminti. Šiais laikais tai vadiname bakalauro laipsnį įrodančiu dokumentu. Panašiai ir su meilė, norėdami ją įprasminti, griebiamės faktinio įrodymo – santuokos.
Tokie tradiciniai ir kultūriniai žaidimai nėra beprasmiai ir kažkokie neigiami žmogaus suvokimui apie pasaulį. Paprasčiausiai meilės įrodymas -santuoka, mums tampa primetama taisykle. Ogi žinote, kad žmonės mėgsta laužyti taisykles. Todėl santuoka labai gerai įrodo, ar vyras myli moterį iš tikrųjų. Bet ir tame slypi pavojus, ar moteris teka už vyro todėl, kad myli ir priimą jį visą koks yra, ar dėl to, kad jos idealai svarbesni už pačių santykių kokybę.
Nejaugi vyrams santuokos saitai kaip kilpa po kaklu? Jie sakosi nenorintys, kad moterys atimtų laisvę. Gi moterys irgi žmonės, santuokos padariniai tokie patys. Jos taip pat netenka laisvės. Tereikia suvokti, kokios moterys išteka už vyro dėl santuokos tradiciškumo idealo, o kurios iš meilės. Atiduodamos savo laisvę vyrui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!