Pamėginkite paeksperimentuoti: vaikščiokite po miestą ir šypsokitės - iki ausų, natūraliai, ką nors linksmo prisimindamos. Garantuoju, kad ilgai laukti nereikės. Moterys įtariai žvilgteli - gal nenormali... Arba visai nepastebi (apsimeta, kad nepastebi). Vyrai sureaguoja aktyviau: pradedant kokia malonia replikėle, komplimentu, baigiant pasiūlymu pavėžėti...
Vieno tokio eksperimento metu pasitaikė įdomesnių atvejų. Vyriškis, aplenkęs gatvėje ir pamatęs mano šypseną, stabtelėjo ir galą kelio paėjėjo kartu deklamuodamas eilėraščius. Po to padėkojo už praskaidrintą nuotaiką ir nutraukė savo keliais. O grįžtančią namo prie šiukšlių konteinerio sustabdė benamis: negi taip gražiai besišypsanti moteris pagailės jam lituko duonytei nusipirkti. Ir neapsiriko. Nepagailėjau...
Tokie eksperimentai labai praskaidrina nuotaiką, tarsi pataiso savijautą. Sunku iš pradžių pradėti, paskui šypsositės natūraliai. Gaila, kad nuolatinė šypsena dar nėra mano palydovė. Reikia save kontroliuoti ir priminti, jog šypsena - geriausi vaistai, atstoja mankštą. Gal tai savotiška meditacija? Nežinau...
Šitokie pabandymai rodo, kad šypsenų, kaip ir gero oro, mums visiems trūksta. Ir nebijokime atrodyti kvailai. Svarbiausia - gerai jaustis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas DELFI Piliečio konkursui „Ar šypsenų lietuviams trūksta dėl blogo oro?“.