Straipsnio nerašyčiau, deja, rašymai tiek socialiniuose tinkluose, nei e-mail nepadeda.
Sausio 13-oji, po septintos ryto dešimt. Už minutės turi būti autobusas. Kadangi stotelė atgal yra netoli, matosi, kur yra autobusas. Deja, jo nėra. Praeina dvi minutės, trys, keturios. Į stotelę ateina daug žmonių. Nuo laukiamo reiso nuklydęs 10, o nuo antro - dvi minutes, atvažiuoja senas, barškantis KAROSA markės autobusas. Po neilgo šąlimo stotelėje, rodos, visi, nors sunkiai, tilpome. Kita stotelė, kurioje tai pat daug žmonių. Žmonės bet kokia kaina veržiasi į autobusą, ir dėl to pasijuntu kaip fantastiniame filme, kai jo veikėjai būna suspausti tarp sienų.
Čia norėčiau kreiptis į tuos žmones/keleivius : jeigu matote, jog autobusas ir taip perpildytas, nebandykite į jį kažkaip įlipinėti, nes taip ir laikas tempiamas, ir jūs darote nepatogumus sau ir kitiems.
Dar kita stotelė. Joje laukia kokie ~100 žmonių. Patys drąsiausi veržiasi į, net nežiūrėdami, jog netgi ant pačio apatinio laiptelio stovi žmonių. Pasijuntu dar labiau suspaustas, nors kur dar spaustis, kai nėra vietos. Šiaip ne taip, durys užsidaro (įsivaizduoju, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie yra prie durų). Tačiau toliau...
Po Vakarinio aplinkkelio atidarymo Pilaitės prospekte kamščių nuo PC PUPA (link Spaudos rūmų) niekada nebuvo. O ir rečiau tokie retai buvo.
Pagal variklio garsą ir inerciją, nustačiau kad judame labai negreitai, nors kamščių pro purviną langą nesimato. Ką tai reiškia? Greičiausiai nuo didelio srauto tokie „puikūs“ autobusai ( o dar Vilniaus savivaldybė (toliau VMS) sako, jog VT nereikia ilgų autobusų, kai net ilgi nesusitvarko, o apie trumpų paleidimą greituosiuose maršrutuose išvis tylių) nebepajėgia greitai važiuoti, nors labai sunkiai išsitraukęs kitais prispaustą ranką, pamatau, jog vėluojame atvykti ~ 15 min.
Na, pagaliau,stotelė, kurioje išlipu iš šio „beprotbuso“. Vairuotojas atidaro durys, prie jų esantys greičiausiai krinta ant šaligatvio, o kai šalia esantiems pasakau „Atsiprašau, išlipu“ kažkas tyliai burnoja „Nereik taip toli eit!“ ir tokiu tonu, tarsi kad mane praleistų (kaip pusė autobuso išlipo), reikia Everestą pakelti.
Dėja, dėka UAB Vilniaus VT, SĮ Susisiekimo paslaugos, VMS, pavėlavau.
Kaip man atsakė socialiniame tinkle, tai buvo „trumpi eismo nesklandumai, o gal autobusas sugedo.“ Toks atsakymas pribloškė, na bet tiek to, „pirmam kartui įspėjimą“.
Bet deja, tai nesibaigė. Taip išgirtos švieslentės rodė virtualumą, bet, deja, ne realybę.
Kita diena - Sausio 14-os vakaras, spaudžia šaltukas. Pareigingai ateinu į stotelę netgi 7 min. ankščiau (na, gal praeitą kartą ankščiau nuvažiavo). Laukiu, laukiu... Paskaičiuoju, jog autobusas vėluoja kol kas 5 min. (na, nieko, kartą, dar prieš reformą, laukiau gerą pusvalandį prie - 15 šalčio). Jau turi atvažiuoti kitas. Jis ir atvažiuoja : nevėluoja, žemagrindis, kaip pagal grafiką. Prieinu prie vairuotojo, jo borto pulte rodoma, jog važiuoja pagal grafiką, žodžiu, tai tas antras reisas. Čia jau aiškiai matosi, jog to reiso, kurio laukiau arba neegzistuoja, arba kažkokia mistika. Parkas už dvejų kilometrų. Jeigu sugedo, tai kur tech. pagalba? Neužtenka dvejų kilometrų nuvažiuoti už 10 min., ypač turint omeny tai, kad nėra grafikų (tikrai daugeliui žinoma, jog jie yra specialiai ištempti, ypač troleibusų)? Mistiška.
Teko vėluoti į kito maršruto troleibusą, deja. Didelė laimė, jog jie dažnai važinėja - vienas tu kontrargumentų prieš troleibusų naikinimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!