Todėl išėjau pažymėti pirmojo šitokio vakaro. Po tiek mėnesių karantino tai tikrai buvo didelis įvykis! Taigi, aną vakarą ir aš apsilankiau viename iš Vilniaus barų. Buvau po darbo, ėjau į barą pačiame centre. Staliukai lauke, išlaikomi atstumai ir keliolikos žmonių eilė prie baro likus kelioms minutėms iki atsidarymo. Kaip rašė viename komentare feisbuke: „Dėl manęs tegu ir penki metrai atstumo, vis ne prie teliko pasėdėt!“
Daugelis jau seniau rašė ir feisbuke, ir portaluose, kad nėra daug logikos draudime veikti lauko kavinėms. Žmonės, pagerėjus orams, imdavo gėrimus ir užkandžius neštis į lauką. Kai kurie per pietų pertrauką nusipirktą kavą išgerdavo ant suoliuko, susitikę su pažįstamu ar kolega.
Be to, verslai ne sykį sakė, kaip merdėja. Ir pavasarį buvo laikas atsigauti. Taigi, reikalas atsidaryti jau pribrendo.
Kaip ilgai tas atidarymas buvo lauktas parodė viena detalė. Lygiai 18 valandą, barmenei įpylus pirmąjį bokalą alaus, nuaidėjo plojimai! Iškeltas pirmasis bokalas ir šūksnis „Pirmas!“ plojimus tik dar pagyvino.
Karantinas juk trunka jau ne vieną mėnesį ir pavargę nuo tokios situacijos žmonės tikrai buvo pasiilgę trupučio įprasto gyvenimo. Net oras netrukdė, nors ketvirtadienis ir buvo vėjuotas. Tai, kas taip ilgai buvo pamiršta – gal ne pamiršta, gal tik atidėta – vėl tapo pasiekiama ir prieinama. Tad įpylus pirmąjį bokalą ir nuaidėjus galingiems plojimams atrodė, kad švenčiama pergalė. Tik ta reali pergalė dar, atrodo, toli.
