Popiet tėtis pasijuto nekaip. Pamažu sutriko kalbą, koordinacija, judesiai. Po kurio laiko žmogus jau nebegalėjo pajudėti. Kadangi su panašiais požymiais išvakarėse jau apsilankėme Lazdynų Greitosios pagalbos ligoninėje, nusprendžiau, kad delsti nebėra ko ir, paskambinusi pagalbos telefonu, iškviečiau paramedikus. Nors kiek apsiskaitęs žmogus supranta, kad kalbos ir koordinacijos sutrikimai – akivaizdūs insultiniai požymiai.
Jau gruodžio 22-osios vakare pirmąkart juos pajutus, greitosios pagalbos automobilis pristatė mus į Lazdynų Greitosios Pagalbos ligoninę. Tąkart garbaus amžiaus pilietis, nors ir sunkiai, iš ketvirto aukšto pats nulipo laiptais ir įsėdo į greitosios pagalbos automobilį. Ligoninėje jau visur buvo vežiojamas ratukuose, nes judėti nebegalėjo, bet dar galėjo sėdėti. Po poros valandų įvairių tyrimų, nei neurologas, nei terapeutas nerado jokių problemų ir liepė važiuoti namo. Kažkokiu stebuklingu būdu tėtis sugebėjo atsistoti ir nuėjo iki taksi automobilio.
Nors temperatūra buvo 38.4, niekas mūsų ligoninėje nepaliko. Švelniai tariant, aš likau gerokai nustebinta, tiksliau - sukrėsta, kad išrašius vaistų, žmogus su tokiais požymiais buvo paleistas namo. Mano nuojauta manęs neapgavo. Kitą dieną, gruodžio 23-iąją, į greitosios automobilį tėtis jau ant neštuvų buvo nešamas kelių vyrų, nes visai nebegalėjo judėti. Sutriko kalba, tariamus žodžius buvo sunku suprasti. Greitosios pagalbos automobilis mus pristatė į Santariškių priėmimo skyrių. Štai čia prasidėjo mūsų „nuotykiai“…
Atvežus ant gulto gulintį tėtį, pasijutome kaip seriale „Ligoninės priimamasis“. Visi zujo pirmyn atgal. Vienus atveždavo, kitus išveždavo. Buvo apie septynias valandas vakaro ir veiksmas vyko pilnu tempu. Ant ratuoto gulto tėtis bejėgiškai gulėjo su striuke ir kepure. Jam buvo šalta, temperatūra laikėsi. Jauna gydytoja neurologė (matyt rezidentė) apklausė tėtį, liepė judinti rankas, kojas. Po kurio laiko atėjo vyresnio amžiaus moteris, gydytoja neurologė, kuri atliko tą patį, ką prieš tai darė jaunoji gydytoja.
Tėtis sunkiai galėjo paaiškinti kaip jaučiasi, nes kalba buvo sutrikusi. Už jį tai bandžiau padaryti aš. Klausiau gydytojos nuomonės apie vieną ar kitą požymį, bandydama nuspręsti kas gi žmogui yra. Gydytoja ironiškai paklausė ar aš medikė... Medicinos žinių turiu, nors nesu medikė.
Rūpėjo tėtis, rūpėjo jo sveikata, nes antrą dieną požymiai pasikartojo ir būklė pablogėjo. Atėjusi paimti kraujo sesutė tėčiau vis liepė vienaip ar kitaip laikyti ranką ir stebėjosi, kaip jis jos nenulaiko. Tėtis negalėjo pajudėti, jam sunku buvo atlikti bet kokį judesį. Ne visi medicinos darbuotojai tą suprato. Nuėjusi pakeisti indelio ir netrukus sugrįžusi, sesutė labai nustebo, kad per minutę kraujas taip smarkiai sukrešėjo. Tačiau kraujui suskystinti niekas jokių priemonių nesiėmė. Tomografas parodė, kad pažeidimo smegenyse nėra, nuvežus ligonį plaučių rentgenui, problemų taip pat nerado.
Atlikus biocheminius kraujo tyrimus, kurių teko laukti dvi valandas, nieko blogo taip pat nebuvo aptikta. Taigi po penkių valandų įvairiausių tyrimų, atėjusi terapeutė pareiškė, kad nejudantis ir negalintis net galvos pakelti vyras su 38.4 temperatūra yra sveikas ir siunčiamas namo... Gavusi „šaltą dušą“ su tokia išvada, aš pakeltu tonu, paaiškinau gerbiamai daktarei terapeutei, kad namo ligonis tikrai nevažiuos. Gydytoja konstatavo – gripas, kažkoks virusas, pagers skysčių ir bus sveikas. Mano kantrybė labai tvirta, tačiau ne geležinė ypač situacijose, kur žmoniškumas paminamas po kojomis. Terapeutės paklausiau, kaip ji gali žmogų, gulintį kaip maišą, be judesio, siųsti namo. Į tai ji man atsakė: „Kai jūs sergate gripu, jūs taip pat gulite“.
Juokinga, kad taip kalba gydytoja? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Taip, miela daktare, sirgdama guliu, tačiau aš pajėgiu atsisėsti, atsikelti ir nueiti iki tualeto. Žmogus gi net į atneštą tam skirtą indą dėl visiškos koordinacijos sutrikimo pats negalėjo atlikti gamtinių reikalų. Kaip galima karščiuojantį nejudantį ligonį siųsti namo? „Jei tai būtų mano tėvelis, aš jį išsivežčiau namo“, - nukirto gydytoja. Kaip gerai, kad jis MANO tėvelis. Nes aš kovosiu už jį ir už jo gyvybę ir tikrai nevešiu jo namo. Jis gaus jam priklausantį gydymą. Paklausiau gerbiamos terapeutės, kodėl ji neguldo žmogaus į ligoninę, nesuteikia būtinosios pagalbos ir neišsiaiškina iki galo ligos priežasties. Į tai gydytoja atsakė: „Ne čia atvažiavot“.
Drįsau gerbiamai gydytojai priminti, kad mes nevažiavom. Mus atvežė. Greitosios pagalbos tarnyba visada susisiekia su ligonine, kuri gali priimti ligonius ir atlikti būtinus tyrimus bei, reikalui esant, ligonį hospitalizuoja. Taigi mūsų pokalbis vyko toliau: „Mes neradome jokių pakitimų, todėl neturime jokio pagrindo jo guldyti į ligoninę“. Gulinčio, nejudančio, karščiuojančio žmogaus nėra pagrindo guldyti į ligoninę...Vėl juokinga? Deja...Tai ne humoristinis pasakojimas, tai karti realybė.
Susidūrus su tokia tikrove, supranti, kad „pasaulio pabaiga“ čia, šalia mūsų. Ir vyksta tai jau ne vienerius metus. Tai gal pats laikas padėti pamatus „pasaulio pradžiai“? Nėra Lietuvoje vietos senukams... Atsainus gydytojos sakinys: „Seniems žmonėms taip būna“, tik dar labiau stiprino kovotojos dvasią manyje. Paklausiau gydytojos kaip surasti grandį tarp to, kad nejudančiam ligoniui neradus jokių sutrikimų, toliau būtų ieškoma ligos priežastis, gydytoja reagavo ramiai – tokia sistema. Maždaug – ką nori, tą daryk, mūsų darbas ties čia baigiasi.
Nenurimau ir reikalavau užpildyti grandį tarp to, kad tyrimai atlikti, tačiau žmogus nejuda ir karščiuoja. Man buvo pasiūlyta ieškoti infekcijos židinių. Išgirdusi, kad tėčio būklės priežastimi gali būti infekcija, reikalavau, kad būtų imtasi tolimesnių veiksmų. Pasakiau, kad nuo tėčio niekur nesitrauksiu ir iš ligoninės priimamojo niekur nevažiuosiu.
Jei sistema yra tokia, kad mus sunaikinti, gal pradėkime mąstyti ir priešintis sistemai. Jei sistema veikia taip, tai mūsų galvose gal dar yra smegenų, kad nesileisti žlugdomiems ir kovoti už savo artimuosius ir tuo pačiu už save. Jei ir toliau leisime sistemai mus valdyt, niekada nepajudėsime iš taško, kuriame atsidūrėme, kai esame tiesiog neįgalūs nieko pakeisti. Keiskime požiūrį. Ir tai bus pirmasis žingsnis. Mes žmonės ir privalome vieni kitiems padėti. Mes nuostabūs žmonės. Atiduodame paskutinį litą, kad išgelbėti vėžiu sergantį vaiką, kai rengiamos akcijos. Kodėl mes tai darome, kai neįgaliais vaikais ir suaugusiais privalo rūpintis valstybė? Todėl, kad esame žmoniški.
Mintys galinga, nors ir nematoma jėga. Nustokime keiksnoti, pradėkime mąstyti. Keiksnodami nieko nepasieksime, keiskime savo požiūrį. Susidūrus su situacija, atsilaikykime. Nenuleiskime galvos ir nepalikime visko „likimo valiai“. Jei serga jūsų artimas žmogus, padarykite viską, kad sistema tarnautų jums, o ne jūs būtumėte „suvalgyti sistemos“. Negaliu vertinti (teisti) žmonių. Visiems esu dėkinga už pastangas. Tačiau trūkstamoji grandis – žmoniškumas šįkart neveikė. O turėtų veikti. Visada. Mes visuomenės nariai turime vienas kitam padėti užpildyti grandis, jei jų trūksta dėl sistemos kaltės. Mes turime keisti sistemą ir nebijoti kalbėti aiškiai ir garsiai, kad būtume išgirsti.
Šįkart trūkstamąją grandį užildžiau pati, kovodama už tolimesnę tėčio sveikatos priežiūrą. Buvo iškviesta greitoji pagalba ir tėtis nuvežtas į infekcinę ligoninę. Tai buvo atlikta mano sprendimu, teko tai išsikovoti, nes nei viena gydytoja nesugebėjo to padaryti be mano rekalavimo. Ne visi geri gydytojai emigravo. Yra dar pas mus mielų, savo pareigas atliekančių medikų, kuriems menkas jų atlyginimas nėra žmoniškumo matuoklis.
Labai noriu padėkoti infekcinės ligoninės gydytojui Olegui Raudai, kuris pirmą valandą nakties priėmė nejudantį ligonį ir nė kiek nepriešgyniaudamas, sukvietęs į pagalbą medicininį personalą pats užnešė tėtį į antrame aukšte esančią palatą. Paklausta ar per šešias valandas iki ligonio su tokiais simptomais pristatymo į infekcinę ligoninę ligoniui buvo sulašinta skysčių, atsakiau – ne, tebuvo atliekami tyrimai. Gydytojui teliko nusistebėti.
Labai dėkoju paramedikui iš Sirijos, jau 20 metų gyvenančiam Lietuvoje, visų vadinamam Pauliumi. Jo rūpestis ligoniu, atpirko visą tą vakarą išgyventą patyrimą. Puikia lietuvių kalba jis vis klausinėjo ar tėčiui nešalta, ar patogu, kai greitosios pagalbos automobiliu naktį gabeno mus iš Santariškių į Žvėryną. Jis labai rūpinosi tiek tėčio, tiek mano, kaip keleivės, saugumu, automobilyje. Visa tai jis darė labai nuoširdžiai. Jie su vairuotoju padėjo infekcinės ligoninės personalui užnešti nejudantį ligonį į antrą aukštą. Niekur jo nepaliko, nenumetė ir nepasakė, kad mūsų darbas baigtas, kai greitosios pagalbos automobilis pasiekė infekcinę ligoninę. Beje, kviečiant greitąją pagalbą iš namų, abejais atvejais ji atvažiavo gana greitai, maždaug per 7 minutes.Vadinasi ne viskas supuvę mūsų visuomenėje.
Yra pagirtinų dalykų. Tik mūsų požiūris gali pakeisti sistemą. Visos sistemos griūna, kai įsijungia žmoniškumo faktorius. Nebijokime būti atviri, nuoširdūs, žmoniški. Ir neleiskime, mielieji, kad mus žlugdytų. Žinokime savo pareigas ir nepamirškime savo teisių. Juk sistemą kuria mūsų pačių išrinkti žmonės. Turime naują valdžią. Priminkime apie save naujai išrinktiesiems, pasakykime atvirai su kokiomis problemomis susiduriame. Juk 2013-ieji paskelbti sveikatingumo metais.
Tad kreipiuosi į gerbiamą ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Povilą Andriukaitį, padėkite įveikti trūkstamas grandis sveikatos sistemoje, kuomet piliečiu būtų pasirūpinta iki galo. Jei tyrimai geri, tačiau žmogus guli, nekalba dėl sutrikusios kalbos funkcijos ir karščiuoja, pasirūpinkite, kad grandis būtų užpildyta ir nereikėtų vadovauti kaip ir kur transportuoti ligonį jo giminaičiams (kurie, beje, nėra medikai).
Ir dar, gerbiamo premjero žodžiais tariant „žmonių valdžia“ turi kur pasireikšti – Vilniaus, sostinės (ne kokios nors periferijos) infekcinė (!) ligoninė neturi karšto vandens...Neįtikėtina, tačiau faktas. Padėkite mūsų piliečiams švarinti kūną ir sielą. Infekcinėje ligoninėje gulintys ligoniai tikrai nenusiteikę grūdintis šaltu vandeniu, nes jie gydomi nuo įvairių gripo virusų, kurie gali sukelti komlikacijas tokias kaip plaučių uždegimas ir pan.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!