Visiškai ir absoliučiai pritariu parlamentaro Remigijaus Šimašiaus nuomonei apie viešąjį transportą - tiesiog greitai ir patogiai parvežkite mane namo. Kad tai neįveikiama užduotis, rodo ir tyrimai. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Martynas Starevičius yra pastebėjęs – jeigu vidutinis esamų transporto priemonių išnaudojimas yra tik 21 proc., tai akivaizdu, kad trūksta šios paslaugos patrauklumo.
A.Zuoko viešojo transporto reformų metu miestiečiai primiršo važiavimo šiose transporto priemonėse tamsiąją pusę. Nes dabar žmonės važiuoja kone šoko būsenos: ar spėsiu nuvažiuoti pagal talonėlio galiojimo laiką, ar į tą autobusą įlipau, o kaip nusigauti į reikiamą vietą, kai pasikeitė ne tik autobusų numeriai, bet ir maršrutai? Pritariu vieno interneto komentatoriaus pastebėjimui: kodėl keleivis turi sumokėti už persėdimą, t. y. už laiką, per kurį tenka laukti kito autobuso? Nes reformos esmė – priversti žmones šokinėti kaip zuikius: suspėti, suspėti, nes laukiant kapsi minutės ir pinigai.
Tačiau yra ir dar viena viešojo transporto pusė. Pati bjauriausia.
Kodėl laimė būti aukštaūgiu
Važiavimo viešuoju transportu specifika priklauso nuo to, kuriuo laiku važiuojate – rytą, vakarą ar dieną. Važiuoti ryte ir grįžti vakare reiškia važiuoti pilnutėliu autobusu ar troleibusu. Todėl kaimyno pasirinkti nelabai pavyksta. Iš vienos pusės – tai geriausiu atveju, – bet paprastai iš kelių pusių skirtingais ritmais bumbsi ausinukai. Jeigu nesi pats aukščiausias tarp stovinčių kaimynų, neišvengiamai būsi supažindintas su bendrakeleivių kūnų, o tiksliau – prakaito kvapais. Šie kvapai neklystant leis suvokti, kelintą dieną kaimynu tapęs viešojo transporto bendras nešioja tą patį drabužį. Apytiksliai galima nustatyti ir kada žmogus maudėsi. Dievaži, primena šunis, kurie aplinką pažįsta uosdami.
Ėmus siautėti peršalimo ir kitiems lašeliniu būdu perduodamiems virusams, viešajame transporte pasklinda svogūnų ir česnakų kvapas. Paprastai, vakarykščiai suvalgyto. Po savaitgalio galima drąsiai pridėti ir pagirių tvaiką.
Išlipęs iš tokio viešojo transporto, kuriame piko metu tenka praleisti vidutiniškai pusvalandį, tiesiog palaimingai įkvepi degalais prisotinto vilnietiško oro.
Teoriškai – galima, praktiškai - nežinia
Dieninis važiavimas turi kitokį atspalvį. Viešajame transporte tampa erdviau. Tačiau neretai net pusiau tuščiame autobuse ar troleibuse susidaro žmonių spūstis tai viename, tai kitame salono kampe. To priežastis – prasmirdęs ir nenusakomais gyviais užsikrėsti gręsiantis valkata. Pervežimo taisyklėse nurodyta, kad nešvarūs piliečiai viešuoju transportu nevežami. Tačiau kaip tai įgyvendinti realiai? Vieną badymą mačiau ir girdėjau.
Iš Marijampolės autobusų stoties nesėkmingai bandė išvažiuoti autobusas: nors keleivių buvo pilnutėlis ir išvykimo laikas atėjęs ir praėjęs, vairuotojas buvo priverstas laukti. Nes vienas pilietis – neblaivus, prasmirdęs, bet įsigijęs bilietą iš anksto, – niekaip negalėjo atsisveikinti su panašiai atrodančia moteriške. Autobuso keleiviai vairuotojui tiesiai pasakė, kad šalia neblaivaus keleivio nevažiuos, nes turi tokią teisę. Tik kelis kartus perspėjęs neskubantį lipti į autobusą keleivį, vairuotojas ryžosi uždaryti duris ir išvažiuoti palikęs jį su visu jo kvapu, moteriške ir išankstiniu bilietu.
Kelionės metu vairuotojui teko aiškintis mobiliuoju telefonu su bilietų pardavėjais, priminti jiems keleivių pervežimo taisykles, prašyti keleivių, kad šie paskambintų jo tiesioginei viršininkei ir paaiškintų situaciją. Sostinę keleiviai pasiekė sėkmingai, o kaip baigėsi vairuotojui – žinių nėra.
Kaip tai turėtų vykti miesto viešajame transporte – neįsivaizduoju. Nors taisyklėse aiškiai nurodyta, jog draudžiama: „važiuoti neblaiviems ar apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų), skleidžiantiems aitrų kvapą, apsirengusiems nešvariais drabužiais, tepti ir gadinti autobuso/troleibuso išorę ir vidų, leisti ant sėdynių stovėti vaikams arba dėti bagažą; rūkyti, valgyti, gerti, šiukšlinti, triukšmauti ar kitokiais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir trukdyti kitiems keleiviams“.
Labiausiai skuba senjorai
Ne pats maloniausias dalykas ir garbaus amžiaus keleiviai. Kažkodėl jie, apsikarstę maišų maišeliais, įvairiai nešuliais, itin gausiai važinėja būtent piko metu. Ir tiesiog žiauriai skuba, todėl aktyviai stumdosi.
Paprastai dieną (vėlyvais vakarais neteko važinėti) viešajame transporte tenka susidurti ir su grėsmingai besielgiančiais keleiviais. Vieni jų priekabiauja prie bendrakeleivių, kiti elgiasi taip, tarsi važiuotų vieni jiems priklausančia transporto priemone. Anokia naujiena, kai tokie asmenys įlipa rūkydami cigaretę ar gerdami alų. Keleiviai stengiasi „nepastebėti“ tokių piliečių, nes kitoks elgesys tikriausiai iššauktų nemenką konfliktą. Kaip sakė kažkoks rusiškai kalbantis šmaikštuolis, kam „rautis ant realiai galimų nemalonumų“.
Taigi važiuoti sostinės viešuoju transportu ne tik nesaugu, bet ir itin nemalonu. O reti geri atvejai tik patvirtina blogą taisyklę.
Puikiai suprantu vieną savo pažįstamą. Nors nuolat skundėsi trūkstant pinigų, bet į darbą važinėjo automobiliu: apverktinai senu, bet „kaip baltas žmogus“. Paklausta, kodėl netaupo važiuodama viešuoju transportu, ji nusipurto: „Betgi ten smirda, visi stumdosi, brr...“.
Kokios viešojo transporto reformos reikia, kad ji panaikintų viešojo transporto prakeiksmą? Nes reforma ir žmogiškasis faktorius lyg ir nesusiję.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!