O verta pirmiausia pasižiūrėti, kas vis dėlto valdo Lietuvą. Juk demokratija. Tam užtenka peržvelgti 2012 biudžetą bei keletą didžiausių visuomenės grupių. Skaičiuojam suapvalindami. Taigi, Lietuvoje yra 3 000 000 gyventojų.
1 000 000 - pensininkai.
300 000 – valdininkai.
300 000 – bedarbiai.
600 000 - darbuotojai verslo įmonėse.
900 000 - gyvenantys žemiau skurdo ribos.
2012 metų biudžete, pasiskaičiavau, gaunami įdomūs rezultatai, perskaičiavus lėšas, skiriamas metams vienai ar kitai grupei.
Valdininkas ~20 000 Lt metams
Mokytojas ~20 000 Lt metams
Pensininkas ~20 000 Lt metams (su lengvatomis)
Bedarbiai, išlaikytiniai, gaunantis paramą vaikams, ir t.t. ~20 000 Lt metams
Dirbantysis verslo įmonėse ~3000 Lt metams
Kiti ~1000 Lt
Ši pinigų suma tik parodo, kiek valstybės lėšų vidutiniškai gauna kiekvienas visuomenės atstovas, juk daugiausia išleidžiama algoms. Dabar sudedame minėtų keturių grupių atstovus bei gauname daugiau nei pusę Lietuvos elektorato. Įspūdinga, bet štai kas „valdo“ Lietuvą... Na gerai, gal ir neblogiausia, bet paskaičiavus gaunasi taip, kad vienas dirbantysis išlaiko penkis nedirbančius. Ir, beje, jis sukuria šešis kartus pridėtinės vertės mažiau nei Vakarų šalių dirbantieji (našumas 6 kartus mažesnis).
Dabar ką daro valdžia – per paskutinius 3 mėnesius aiškina pensininkams, kad pensijų grąžinti negalima, kad alus turi būti brangesnis ir mažesnėse talpose, pašalpų suma per 3 metus padidėjo 10 kartų, mokesčiai turi būti keliami, o mokytojai eitų dirbti į vaikų darželius... Puikus ėjimas. Jos ekscelencija Kristina, Paksas, Viktoras, Šustaukas tampa potencialiais elektorato pasirinkimais. Keista išlieka tik Butkevičiaus renovacijos programa, naudingiausia nebent įmonėms, vykdysiančioms statybas ir būsimiems darbuotojams.
Dabar pasižiūrime galimybes žmogui iki 50 metų. Mokesčių politika sudaryta ne taip kaip Vakarų šalyse, kur yra nurodyta suma, nuo kurios pradedami skaičiuoti mokesčiai. Mokama čia, dabar, o geriausia iš anksto. Kaip ir versle, jau yra treji mokesčiai, kuriuos reikia sumokėti dar negavus pelno. Gerai, pinigų reikia visoms keturioms aukščiau paminėtoms visuomenės grupėms, bet pamirštami dirbantieji. Visiškai. Bedarbius prisimenama, kai reikia jiems sumokėti PSD atgaline data.
Aukščiau paminėta gali būti ne taip skausminga, bet lieka dar viena aplinkybė, verčianti blaiviai permąstyti ateitį Lietuvoje. Valdininkai, pensininkai, bedarbiai pašalpiniai bei mokytojai daro labai stiprią įtaką Vyriausybės, Seimo sprendimams. Griebiamasi bjauriausių poveikio būdų – šantažo, veidmainystės... Nėra kam mąstyti apie šalies ateitį, vyrauja tik šios minutės interesas.
Politikai taip pat stebina – per krepšinio čempionatą teisingumo ministras, konservatorių Razma ir dar keli tautos išrinktieji už aludarių pinigus stebėjo mūsų rinktinės žaidimą specialiose tribūnose. Gaila, bet, matyt, neužsidirba bilietams... O juk ten galėjo sėdėti ir vaikai iš neturtingesnių šeimų ar bent jau sporto mokyklų auklėtiniai. Bet kaip ir su dirbančiaisiais, taip ir su jaunimu nesiskaitoma – mažuma niekam neįdomi. Neįdomu kaip jie gyvena, kaip bando prasimaitinti ar užsidirbti.
Paskutinis pastebėjimas. Jau pusmetis Lietuva sunkiai skolinasi. O valstybėje biudžeto skylė, „Sodra“, ir t.t. Aišku, bus bandoma rasti pinigų – skolintis neina, o apmokestinti galima. PVM kėlimas kol kas užstrigo. Bandoma eiti pavojingesniu keliu – judinant lito stabilumą. Vis norima laimėti laiko. Kam reikia rinkimus laimėti, kam suspėti pasitraukti su mažesniais nuostoliais.
Dideliu klausimu lieka „Snoro“ operacija. Lietuvoje per 3 metus buvo įvykdyta vidinė devalvacija – krito algos, didėjo eksportas. Dabar ruošiamasi daryti lito devalvaciją, bet ji pavojingesnė ir atneš mažiau naudos, negu kitose šalyse, nes išteklius (dujas, elektrą, naftą) perkame už valiutą, skolinamės už valiutą... O atsiskaitome litais (kai juos dar pripažįsta kaip mainų priemonę). Viktoras Uspaskichas nemokumą žadėjo jau 2012 metų gale. Jei Europos centrinis bankas ar Tarptautinis valiutos fondas sušelps ir mus, tada galima vegetuoti ir ilgiau.
Taigi einame į niekur. Į ateitį pakankamai neinvestuojame, vis kuriame strategijas dešimtmečiams. Reikia lyderio, komandos, kurie pasuktų įvykių eigą. Bet iš kur jie gaus paramos su tokiu elektoratu? Kam rizikuoti kaip Kubiliui per sausio 16?
Ką mąsto jaunimas ar dirbantieji, jei pamato tokį vaizdą? Jei nenusidirba iki išnaktų ar nepradeda degraduoti, dirbdami už minimumą? Jie supranta, kad jie – atskalūnai, televizija ir žiniasklaida nusitaikiusi į kitokį kontingentą, paramos beveik nėra, algos mažos, o jei pradėsi reikalauti ko nors, greitai gausi teistumą. Reikia žinoti, kada kovoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!