Tad ko daugiau tavo gyvenime – žvaigždės spindesio ar bemiegių naktų, piktų žvilgsnių, grasinimų? Ar pavojinga būti žurnalistu?
Iš šalies žiūrint, galima atsakyti dvejopai. Nepavojinga, manau, tada, kai konstatuoji tik faktus, rašai apie seniai žinomus dalykus, nesigilindamas į klausimus kodėl, kaip, iš kur. Tačiau tikro žurnalisto prigimtyje slypi noras ieškoti atsakymų. Jų ieškojimas dažnai stato žiniasklaidos atstovo gyvybę į pavojų. Skaudus V. Lingio pavyzdys mane privertė susimąstyti apie šio darbo reikšmingumą: koks svarbus turi būti žurnalisto balsas, jei jam nutildyti pasitelkiamos tokios brutalios priemonės? Ne veltui žiniasklaidai suteikiamas garbingas ketvirtosios valstybės valdžios titulas, ji kaip niekas kitas veikia visuomenės gyvenimą ir formuoja jos požiūrį į tam tikrus reiškinius. Taigi žurnalisto darbas yra ypatingai atsakingas bei rizikingas: jo pareiga yra atskleisti tiesą , tokią, kokia ji yra.
Kas lemia šio darbo rizikingumą? Kaip jau buvo galima suprasti – pati darbo specifika. Žurnalistas turi sugebėti atskirti tiesą nuo gudrių apgavysčių, jo nuojauta turi padiktuoti, kur ir kada vyksta svarbiausi įvykiai. Būdamas įvykių verpete jis dažnai rizikuoja ir dirba pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis: vyksta į karštuosius pasaulio taškus, teroristų išpuolių zonas, įvairias gelbėjimo operacijas.
Prisiminkime visą Lietuvą sukrėtusią Sausio 13-ąją – sovietai pirmiausia siekė paralyžiuoti žiniasklaidos priemones tam, kad sutrukdytų Lietuvai pranešti visam pasauliui apie įvykius šalyje ir galėtų netrukdomai transliuoti propagandą. Tą vakarą televizijoje dirbo žurnalistė Eglė Bučelytė ir diktorė Bernadeta Lukošiūtė, kurios, nepaisydamos artėjančių desantininkų, išbuvo eteryje iki paskutinės minutės. Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai dirbo savo darbą, rinko ir perdavinėjo informaciją, negalvodami apie gresiantį pavojų.
Vadovavimasis asmenine sąžine taip pat yra viena iš svarbiausių žiniasklaidos gairių. Deja, kaip rodo skaudus garsios Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos pavyzdys, kova už teisybę dažnai gali kainuoti gyvybę. Norėdama atskleisti neteisėtus Rusijos kareivių bei karinės žvalgybos GRU veiksmus prieš Čečėnijos piliečius, A. Politkovskaja publikavo straipsnius šia tema ir siekė teisminio nusikaltėlių persekiojimo. Žurnalistė nepabijojo grasinimų ir nenustojo kritikuoti Kremliaus politikos Čečėnijoje, tad jos balsą užtildė nusikaltėlio šūviai.
Šių laikų žiniasklaidos atstovą galėčiau lyginti su viduramžių pasiuntiniu: jo darbas būdavo sužinoti svarbiausias naujienas, keliauti į mūšių vietas ir pranešti valdovui tiesą apie susidariusią situaciją. Šiandien karo laukus pakeitė teroristinių išpuolių zonos, o žurnalistai siekia informuoti ne valdovą, bet valstybės piliečius. Tik kaina už tiesą išliko ta pati: pasiuntinių galvos lėkdavo, jei jie pranešdavo blogas naujienas, o šiandien žurnalistai moka savo gyvybėmis už nepopuliarios, kažkam nenaudingos informacijos atskleidimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Aistės Pagirėnaitės rašinys – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso laimėtojų. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!renginys vyksta šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.