Isterija dėl emigracijos iš Lietuvos neslūgsta – politikai isterijos būklės, žiniasklaida isterijos būklės, o kokios isterinės būklės yra jau išvažiavusieji arba besiruošiantys išvažiuoti „minimalininkai“ (kiek vėliau paaiškinsiu šio termino reikšmę) – tai išvis sunku aprašyti.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Manau, sustabdyti emigraciją galima gana greitai. Negaliu pasakyti, kad lengva, nes reikia pakeisti požiūrį į verslą trijų probleminių visuomenės elementų – valstybinės valdžios, žiniasklaidos ir „minimalininkų“.

Ko reikia verslui iš valstybės?

Nedidelis ekskursas į Lietuvos ekonomikos istoriją. 2008-2011 -aisiais metais Lietuvoje buvo sunki finansinė krizė. Kas kaltas dėl jos atsiradimo? Tikiuosi, kad sutiksite su manimi, kad kalti bankai. Jie dirbtinai sukūrė ją, išduodami paskolas į kairę ir į dešinę, gaudami už kreditų burbulą didelius atlyginimus ir premijas. Po to, kai burbulas sprogo, jie buldozeriu perėjo per skolininkus, atimdami iš jų viską, ką galima, ir išprovokavo didžiausią emigracijos bangą. Ir po krizės jie užsidirbo dar kartą, pelningai parduodami aktyvus, pusvelčiui atimtus iš skolininkų.

Klausimas – o kur buvo valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, į kurio pareigas įeina komercinių bankų veiklos priežiūra? Tai yra valstybė neužtikrino verslui (pagrindiniam mokesčių mokėtojui) stabilių sąlygų dirbti Lietuvoje. Dar daugiau, valstybė nusišalino nuo verslo ir piliečių apsaugos nuo bankų savavaliavimo krizės laikotarpiu. Mano nuomone, būtent tuo laikotarpiu ir įvyko praradimas tikėjimo tuo, kad valstybė palaikys tave kaip verslininką, suteikiantį darbą kitiems ir mokantį mokesčius. Buvo priimtas sprendimas gelbėti bankus (kaipgi – juk tai ekonomikos kraujotakos sistema), ir tuo pat metu buvo priimtas sprendimas negelbėti verslo, prarasti savo piliečių pasitikėjimą ir tuo pačiu sukelti naują emigracijos bangą, daug didesnę nei pirmoji, 2004-2005 metų banga.

Lengva verslo prieiga prie racionalaus finansavimo. Jeigu manote, kad kažkas pasikeitė nuo 2008 -ųjų metų bankų ir verslo santykiuose – Jūs labai klystate. Gauti paskolą vystymuisi realiai dirbančiai įmonei – itin sudėtinga. Verslo atidarymui – iš viso neįmanoma. Absurdas – paskolos gavimui reikalaujama užstatyti vienintelį verslo savininko būstą – namus, kuriuose gyvena šeima su trim nepilnamečiais vaikais. Garantijos iš Invegos – tai gerai, bet to nepakanka.

Labiausiai šioje situacijoje žlugdo bankų veidmainiavimas. Indėliai į banką priimami su 0,1% palūkanomis, o paskola verslo vystymui išduodama su 10% palūkanų. Gauti finansavimą smulkiai ar vidutinei statybos įmonei praktiškai nerealu. Priežastis – „Juk jūs prisimenate 2008 -ųjų metų krizę“. Atleiskite – o ar ne Jūs tą krizę ir sukėlėte?? Bankas, kuris iš kairės ir iš dešinės atiminėjo lizinguotą techniką iš plaukiančių įmonių ir tuo paskandinęs daugelį iš jų, po kelerių metų staiga pradeda propaguoti „sveiko finansinio gyvenimo būdo“ filosofiją ir gauna už tai apdovanojimą iš valstybės. Na, bent jau pasigėdytų...

Be normalaus finansavimo nebus normalaus realaus verslo vystymosi. Aš pabrėžiu žodį „realaus“. Nes Vyriausybės, Ekonomikos ministro, Invest Lithuania ekstazė dėl internetinių start-up‘ų man, išgyvenusiam dot-komų žlugimą, atrodo ankstyva. Jeigu turi cechą, staklių, gamybą – tu ateini ilgam, skaičiuoji metais į priekį, investuoji į žmones, tu – realioji šalies ekonomika. Ką atneša Lietuvai start-up‘as – padidina languotų marškinių pardavimus ir padidina barzdų kirpimo salonų apyvartą? Kiek mokesčių sumokėjo virtualūs start-up‘ai 2016 metais? O kas bus, jeigu staiga kitais metais Bulgarija ir Rumunija įžengs į Šengeną ir visi start-uperiai išvarys ten? Ten juk pigiau, o kokie barzdotų start-uperių aktyvai – kompiuteris ir kavos puodelis kavinėje su nemokamu internetu. Nuperka bilietą žemų kainų oro linijoms ir sudie, Lietuva.

Grįžkime prie to, kaip valdžia įsiklauso į verslo problemas. Invega yra, dirba, padeda, bet kardinaliai situacijos su verslo finansavimu nekeičia. Rizikos kapitalo, privačių investicinių fondų yra, dirba, kažką daro, bet jų yra tiek mažai, jog kalbėti apie jų įtaką situacijai netenka. Pritraukti užsienio investicinių fondų – neateis, nes nėra reikiamo masto, daugumai Lietuvos įmonių reikalingas finansavimas nuo 20 000 iki 1 mln. eurų, tuo metu, kai Vakarų fondai taiko 1-3 mln. Eurų minimalų investicijų lygį.

Išeitis galėtų būti valstybinio tiesioginio smulkių ir vidutinių projektų finansavimo fondo kūrimas, bet mums dabar ne tas galvoje, juk vyksta kova dėl valdžios – Skvernelis su Landsbergiu-jaunesniuoju, valstiečiai su TSKD, Karbauskis prieš visus, visi prieš emigraciją ir atominę energiją iš Baltarusijos ir taip toliau. O kol verslas neturės prieigos prie lengvo ir neapsunkinančio finansavimo – taip jis ir vystysis lėtai ir lokaliai, sukurdamas mažai gerai apmokamų darbo vietų, sunkiai didindamas prekių ir paslaugų eksportą už šalies ribų.

Viešųjų pirkimų sistemos pakeitimas. Tai, kas šiuo metu vyksta viešųjų pirkimų sistemoje bendrai ir būtent statybų sektoriuje, visiškai griauna verslo ir žmonių pasitikėjimą valstybe. Visų problemų pagrindas yra garsus mažiausios kainos kriterijus. Šis kriterijus yra variklis, susukantis didžiulį kamuolį problemų, kylančių po to, kai kompanija, pasiūliusi mažiausią kainą, laimi konkursą.

Paprastai konkursą laimi švari kompanija, kuri turi visus reikiamus darbų vykdymui pažymėjimus, tačiau joje dirba 2-3 žmonės. Tokia kompanija iš karto samdo „kišeninį“ subrangovą, susijusį su pagrindine kompanija. „Kišeninis“ subrangovas, savo ruožtu, samdo dar vieną „kišeninį“ subrangovą, o jau tas ieško sub-subrangovų, kurie atliks visus darbus. Kam reikalinga tokia schema? Tam, kad darbo procese „paliktų ant ledo“ kelis sub-subrangovus, nesumokėtų už jų darbus ir jų sąskaita gautų pelną net pasiūlę nerealią kainą. O daugiasluoksnė schema reikalinga periodiškam antro ir trečio schemos lygio bankrutavimui, o „kišeninių“ rangovų bankroto atveju pagrindinė kompanija formaliai lieka švari ir toliau dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.

O kas vyksta su kompanijomis, kurios realiai atlieka darbus? Jos tiesiog negauna pinigų, tampa bankrotais, ir štai po tokio ir šių nedidelių kompanijų darbuotojai, ir vadovai praranda pasitikėjimą valstybe ir emigruoja. O valstybė po to mąsto: „O kaip mums grąžinti emigrantus?“. Niekaip! Jie negrįš – nes jie jau kartą patikėjo valstybe, atėjo į objektą būtent dėl to, kad tai yra valstybinis objektas, juk valstybė tai tikrai sumokės – o valstybė nesumokėjo.
Na, ačiū Dievui, po daugiamečių diskusijų įvyko mažiausios kainos taisyklės atšaukimas – bet žmonės, kuriuos „paliko ant ledo“ viešuosiuose pirkimuose pastaruosius 10 metų, jie jau kažin ar grįš į Lietuvą.

Darbo kodekso pakeitimai. Galima būtų sakyti, kad tai yra geras pavyzdys to, kaip valdžia įsiklausė į verslo pageidavimus, jeigu šis įstatymas įsigaliotų iš karto po 2008 -ųjų metų krizės pradžios. Bet yra kaip yra, tikėkimės, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. pakeitimai pradės veikti. Ir vėlgi įdomus „minimalininkas“ priėjimas prie naujojo Darbo kodekso. Lietuvoje jame jiems viskas nepatinka, bet štai Didžiojoje Britanijoje galioja beveik lygiai toks pat Darbo kodeksas su „nulinėmis“ sutartimis, darbuotojų, ilgai dirbančių toje pačioje darbo vietoje, skatinimu, su gana lengvu ir greitu atleidimu – bet ten visa tai yra labai gerai ir pagarba darbuotojui. O štai Lietuvoje tai yra darbo teisių suvaržymas. Na jūs „arba kryžiuką nuimkite, arba kelnaites užsimaukite“.

Darbo migracija į Lietuvą. Neįmanoma to išvengti. Skirtumas tarp pritraukiamų į šalį investicijų ir darbuotojų, kurie gali jas pasisavinti, skaičiaus mažėjimas didėja kiekvieną dieną. Statybose jau niekas nekalba lietuviškai, nes statybininkų 90% yra iš Ukrainos. Ši problema turbūt vienintelė, kuri gana sėkmingai sprendžiama Vyriausybės. Tiesą sakant, sprendžiama ji yra tik dėl to, kad yra didelis spaudimas iš verslo pusės. Lietuva dabar baltarusiams, ukrainiečiams, rusams yra kaip JAE (Jungtiniai Arabų Emyratai - DELFI) indams, nepaliečiams ir pakistaniečiams. Nereikia išradinėti dviračio – tiesiog reikia nukopijuoti darbo jėgos pritraukimą į JAE.

Lengvas ir greitas darbo vizos, pririštos prie darbo vietos, gavimas. Pratęsimas (lengvas ir elektroninis) – kas pusmetį. Viza nesuteikia jokių natūralizacijos teisių, netgi jei dirbai Lietuvoje 20 metų.
Dėl galimo vietinių „minimalininkų“ verkšlenimo“ dėl to, kad atvažiuojantieji darbininkai yra vergai ir gauna grašius – visa tai yra nesąmonė. Atvažiuojantieji darbininkai dirba, dar kartą pakartosiu DIRBA, net sakyčiau, ARIA, ir būtent dėl to jų uždarbis beveik visada viršija 1000 eurų.

Ko reikia verslui iš žiniasklaidos?

Pozityvo! Aš nesu valstybės įsikišimo į žiniasklaidos reikalus šalininkas, bet iniciatyvą dėl 50% pozityvių naujienų palaikau abiejomis rankomis. Žiniasklaida jau „užkniso“ visus normalius žmones savo dejavimu, kaip blogai yra Lietuvoje, po to kaip gerai Peterbore, o po to jau ir Peterbore ne taip gerai, bet Lietuvoje vis tiek blogiau.

Lietuvoje viskas gerai, Lietuva – galimybių šalis, ir reikia rašyti apie puikius verslo vystymosi šalyje pavyzdžius, apie sėkmes, apie šeimos verslus, unikalius lietuvių mokslininkų ir verslo darbus, apie prekių ir technologijų eksportą už regiono ribų. Žiniasklaida, visų pirma, yra kalta dėl to, kad Plungės gimnazijos paskutinėje klasėje jau karaliauja psichozės atmosfera: „Neišvažiuoji po paskutinio skambučio – idiotas“, „Įstojai į VU filologiją – nevykėlis“, „Neturi Adidas treningų ir surūdijusio BMW – nemoki suktis“, „Nesiilsėjai Šventojoje – pasaulio nematei“.

Žurnalistai, kam Jūs rašote? Kam adresuoti Jūsų straipsniai? Protingiems, išsilavinusiems, inteligentams? Tai mus jau pykina nuo jūsų straipsnių. Jūs rašote „minimalininkų balai“ ir tuo patys nusileidžiate iki jų lygio. Ar Jums patiems nėra gėda dėl savo kūrinių?

Ko reikia verslui iš „minimalininkų“ ir kaip jiems reikia pakeisti savo gyvenimą

Yra du tipai „minimalininkų“:

1 tipas – vos baigė mokamą „Teisę“ trečios rūšies universitete arba Balbieriškio žemės ūkio profesinę mokyklą ir stebisi, kodėl jo iš karto nepaėmė į ministro pavaduotojo pareigas su 3000 eurų atlyginimu. Visgi susirado darbą valstybės įstaigoje arba biure, gauna 500 eurų „į rankas“, pusę dienos sėdi feisbuke, kur verkia dėl to, kad neturi giminaičio, ne ta pavardė, prie litų buvo geriau, valstybė – nesąmonė, o jis – deimantas.

2 tipas – Naujosios Vilnios arba Naujininkų produktas. Dėl kažkokių priežasčių iš karto po mokyklos neišvažiavo kumečiauti į Angliją. Įsidarbino statyboje pagalbiniu darbininku, iš pirmojo atlyginimo išsimokėtinai nusipirko televizorių, nė karto už jį nesumokėjo, sąskaitą areštavo antstoliai, dabar dirba nelegaliai už atlyginimą vokelyje. Direktoriai reguliariai palieka jį „ant ledo“ su pinigų mokėjimu, ir jis keičia darbus kiekvieną mėnesį. Kalti visi aplinkui – supuvusi valstybė, blogi verslininkai, viešojo transporto kontrolieriai, bankai ir ypač antstoliai. Labai dažnai mėgsta Putiną ir dievina Lukašenką.

Nepaisant skirtumų abu „minimalininkų“ tipai turi tas pačias pretenzijas darbdaviams:

- Verslas be mūsų – niekas. Iš tikrųjų tokį teiginį labai lengva paneigti, nes bet koks verslas kažkada susidėjo iš vieno žmogaus, kuris nusprendė pradėti savo veiklą. Ir tik po to jis pradėjo kviesti pas save į darbą samdomus darbuotojus.

- Manęs neįvertina. Vėl pro šalį. Bet kuris normalus verslininkas nėra priešas savo verslui. Yra vienintelis darbuotojo reikalingumo įmonei vertinimo kriterijus – ar tas darbuotojas neša pelną. Jeigu neša daug – juo rūpinamasi, jo atlyginimą didina, jam suteikia automobilį, nemokamus pietus, apmoka telefoną. Jeigu darbuotojas neša nedidelį pelną – standartinės sąlygos.

- Aš neturiu giminaičio, aš ne tos tautybės, man per 50 metų ir dėl to turiu visas tas problemas. Dideliam atlyginimui nereikia pažinčių, nesvarbu, kokia tavo tautybė ir kiek tau metų. Parodyk savo žinias ir gebėjimą nešti pelną savo įmonei – tai vienintelis tavo reikalingumo verslui kriterijus.

- Iš ankstesnių verkšlenimo priežasčių išplaukia dar viena – aš dirbu už minimalų atlyginimą tik dėl to, kad negalėsiu rasti geresnio darbo Lietuvoje, nes viskas yra sugriauta. Tu dirbi už minimumą dėl to, kad esi vertas tik minimumo. Tavo žinių trūksta, tu tingi gauti naujų žinių, tu nenori dirbti iniciatyviai.

- Aš gyvenu blogai, nes valstybė ir verslininkai aplink mane yra blogi. O realybėje tu gyveni blogai dėl to, kad tu pasirinkai sau tokį gyvenimą. Už gerą gyvenimą reikia kovoti, mokytis, sportuoti, negerti ir nerūkyti, pinigus leisti saviugdai, bet tai yra sunku. Lengviau yra gulėti ant sofos su kompiuteriu, gerti alų iš skardinės ir kaltinti dėl savo vargingo gyvenimo valstybę ir verslininkus.

Neseniai kalbėjau su vienu žmogumi, kuris Sovietų Sąjungos iširimo momentu dirbo skyriaus viršininku montavimo treste. Tas trestas dirba iki šiol, užaugo į vieną stambiausių Baltijoje montavimo kompanijų. Ir štai tas buvęs skyriaus viršininkas pasakoja man, kaip gyvenimas nesąžiningai su juo pasielgė, kaip kitas skyriaus viršininkas tapo tresto direktoriumi, po to tapo įmonės su daugiamilijonine apyvarta direktorių tarybos pirmininku, o štai jis nukentėjo dėl savo pavardės, mokėjo jam mažai, teko išeiti, keisti darbus ir dabar skaičiuoja centus pensijoje. O juk pradėjo jie kartu. Ir negali jis suprasti, kad viskas atsitiko ne dėl jo pavardės, o dėl to, kad tiesiog kitas skyriaus viršininkas buvo tiesiog protingesnis, nepabijojo priimti atsakomybę už kolektyvą sunkiaisiais 90-aisiais metais, rado savyje drąsos atmušti nusikaltėlių atakas, pravedė savo įmonę per kelias krizes, paaukojo dalį savo sveikatos, laiko, skirto šeimai, bet gavo tai, ką turi dabar.

Ne kiekvienas gali tapti verslininku. Tam, visų pirma, reikalingos žinios, protas, noras nuolat tobulintis ir, svarbiausia, reikia turėti „kiaušus“. Nes verslas – tai atsakomybė už tai, ką tu darai, niekas tau nepadeda, tik tu pats tempi jį į priekį ir į viršų. Ir reikia gerbti ir vertinti tai, ką daro verslininkai. Būna ir blogų verslininkų. Mano įsivaizdavimu, tai tie, kurie moka atlyginimą vokeliuose, moka minimalų atlyginimą, nesukuria normalių darbo sąlygų.

Bet kodėl tada „minimalininkai“ dirba pas tokius „verslininkus kabutėse“? O priežastis paprasta – „minimalininkai“ – tai 21 amžiaus vergai. Visko bijantys, bijantys direktoriaus, bijantys atleidimo, bijantys išreikšti pretenzijas, bijantys sukurti profsąjungą, surengti streiką ir pareikalauti didesnio atlyginimo, bijantys pakeiti profesiją. Tik internete jie riteriai ir didvyriai, kai galima paslėpti savo veidą. O realiame gyvenime jie yra ištižėliai, savo svajonėse laukiantys stebuklo – aukso puodo laimėjimo, paveldėjimo iš dėdės Amerikoje. „Minimalininkai“ net bijo išvažiuoti uždarbiauti, nes ten reikės arti nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o jie taip negali – juk jie nepripažinti genijai.

Ir štai guli šie kankiniai ant sofų ir rašinėja komentarus apie tai, kokie visi verslininkai blogi ir kaip jie juos – talentus ir genijus – žemina biuruose ir mažai moka. O baisiausia yra tai, kad niekada „minimalininkai“ neras drąsos pradėti savo verslą.

O verslui iš „minimalininkų“ reikia tik vieno – kad jie nustotų būti „minimalininkais“ ir pradėtų tiesiog normaliai dirbti, uždirbti, kasdieną maudytis po dušu, šypsotis, mokytis, sveikintis, dėvėti spalvotus rūbus, džinsus su skylėmis ant kelių ir skraidyti pigiomis linijomis į koncertus į kitas šalis. Bet tai jau kita istorija, tiksliau pasaka...

Apie save – esu kompanijos direktorius, užsiimu statybų verslu, 70% kompanijos apyvartos – eksportas, 13 pavaldinių, didelė eilė norinčiųjų dirbti mūsų kompanijoje, vidutinis atlyginimas – 2291,09 euro per mėnesį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Trys punktai Verygai: jūs visus laikote neišmanėliais, kuriuos reikia perauklėti (255)

Nulis atjautos, nulis nuoširdumo, nulis empatijos. Kas? Veryga. Šiam ministrui aplinkui visi...

(Ne)receptinių vaistų skandalas paskatino pasidalinti istorija: jau ir taip daug ištvėriau (138)

Migrena sergu neseniai, bet labai daug ištvėriau ir dar daug laukia. Norėčiau pasidalinti savo...

Padėtis Lietuvoje išvedė iš kantrybės – pasiūlė tapti Vokietijos dalimi (398)

Pripažinkime, mums nepavyko. 27-erius metus puoselėta Lietuvos idėja, kurią intelekto nesužalotos...

Barto istorija atskleidė ir kitą pusę: aukštą socialinį statusą turintis žmogus irgi pažeidžiamas (106)

#metoo akcija i viešumą iškėlė ne tik garsaus režisieriaus galimai savo statuso piktnaudžiavimu...

Ilgai tylėjo apie nepadorų kaimyno elgesį: jis visiems atrodė idealus vyras ir tėtis (234)

Ką pasakyti mažai mergaitei, paauglei, suaugusiai moteriai, jei į jos kūną kas nors kėsinasi?...

Top naujienos

„Regnum“ Lietuvai paišo juodus scenarijus: jei neklausysite, maža nepasirodys (24)

Lietuva, Latvija ir Estija Rusijoje – niekam neįdomios. O tuo pačiu jos, kartu su NATO ir JAV...

Siūloma keisti vairuotojo pažymėjimo išdavimo tvarką (35)

Lietuvos Respublikos Seime į registruotas Vidaus reikalų ministerijos siūlymas lengvinti...

Į Kuzminską daug vilčių nededantis Adomaitis prašo palaikymo (20)

Palangoje į treniruočių stovyklą pirmadienį susirinkusios neįprastos sudėties Lietuvos...

Vilniuje mažėja vietų, kur galima nemokamai palikti automobilius (14)

Nuo lapkričio 20 d. keičiasi automobilių statymo tvarka dalyje Vilniaus miesto gatvių ir...

Jau aiškus planas, kur studijuos būsimi mokytojai: veiks 3 centrai (14)

Vykdant aukštojo mokslo reformą, pradedami kurti 3 nacionaliniai mokytojų rengimo centrai vietoje...

Aptiktos mįslingo rusų laivo vaiduoklio liekanos? (1)

Naujoje „Science Channel“ laidoje aiškinamasi, ar praėjusiais metais prie Kalifornijos krantų...

Eksperimentas: ar galima klonuoti klonuotą šunį? (2)

Klonavimas nebėra vien mokslinė fantastika. Su šiuo procesu mokslininkai eksperimentuoja jau ne...

Eglučių kainos medelynuose ir prekybos centruose: kur pirkti apsimoka labiau (20)

Nors už lango dar gilus ruduo, lietuviai jau ieško Kalėdų eglių , tikina prekybos centrų ir...

Jūrų gėrybės už 15 tūkst. eurų: Lietuvoje pirkėjų netrūksta (7)

Tiems, kas nori padegustuoti ypatingų jūrų gėrybių ir egzotiškų žuvų, nebūtina važiuoti...

Karbauskis: Veryga – geriausias šios Vyriausybės ministras (541)

“Baltijos tyrimų” atliktoje gyventojų apklausoje išrinktas blogiausiai dirbančiu šios...