Mes susipažinome antrą kartą po septynerių kartu dirbtų metų. Tuos septynerius metus nei karto į Audrių nebuvau pažvelgusi kaip į vyrą. Lygiai taip pat, kaip ir į kitus visus kolegas. Romanas su vedusiu man visada buvo tabu. Bendravome tik tiek, kiek to reikalavo darbas.
Pažinojau Audrių kaip gana uždarą, mažai apie save kalbantį, griežtą ir reiklų sau bei kitiems darbo disciplinos atžvilgiu. Be viso to, visada jaučiau jo begalinį pasitikėjimą savimi. Atrodė, kad tas žmogus visada žino, ką daro, niekada neklysta ir tvirtai stovi ant žemės. Iš keleto atviresnių trumpų pokalbių per įmonės rengiamus vakarėlius žinojau, kad Audrius turi nuostabią žmoną ir porą vaikučių.
Kadangi gyvenime niekas nestovi vietoj, tai mūsų įmonė irgi auga ir atsirado naujų kolegų. Tarp jų ir Rasa - žavi jauna moteris. Tada atsitiko tai, ko mažiausiai tikėjausi - tarp Rasos ir Audriaus užsimezgė romanas. Man tai pasirodė keista, bet labai to nesureikšminau...
Vieną kartą, įmonės vakarėlyje, nejučia padauginau skanių kokteilių su martiniu, ir į Audriaus kvietimą: „varom pratęsti į miestą“, tvirtai atsakiau: „taip - kodėl gi ne“.
Miesto centre, jaukiame bare įsirutuliojo nuoširdus pokalbis apie gyvenimą, apie darbą ir pagaliau apie Audriaus romaną su bendradarbe. Aš nuoširdžiai bandžiau patarti, kad jis pirmiausiai rimtai apsvarstytų ar tikrai jam tiek nesvarbi jo šeima, kad gali veltis į tokius nuotykius ir rizikuoti savo gerove. Juk taip lengva sugriauti tai, ką taip ilgai ir sunkiai kūrei.. Pati stebėjausi savo iškalbingumu. Bet tvirtai tikėjau, kad galiu tą žmogų atvesti į protą.
Iš baro, jau paryčiais, pasivaikščiodami traukėme Pilies gatve iki Arkikatedros aikštės. Oras buvo nuostabus, tvyrojo romantiška nuotaika. Atsisveikinome kaip geriausi draugai.
Po keleto dienų Audrius pakvietė mane kartu pavakarieniauti. Sakė, kad būtina pasikalbėti. Kadangi anas vakaras paliko tik gerus prisiminimus apie naujai užsimezgusią draugystę, iškart sutikau. Po darbo jaukiai įsitaisėme pakelės užeigoje vakarienės. Aplinka buvo jauki, padavėja buvo be galo maloni, nuotaika gera. Draugiškai šnekučiavomės, pasijuokėme iš praėjusių naktinių nuotykių.
Tik staiga Audrius surimtėjo ir pradėjo man kalbėti tokius dalykus, apie kokius niekada net nedrįsau pagalvoti. Jis man kalbėjo apie tai, kokia aš esu nepakartojama ir nuostabi moteris. Kaip aš jam padėjau susivokti gyvenime. Kaip jis visada svajojo apie tokią draugę. Ir kad tikras stebuklas, kad taip visai netyčia mes naujai vienas kitą atradom.
Pasijutau kaip devintam danguj. Toks gražus, tvirtas, be galo vyriškas, stiprus, nieko nebijantis vyras mane staiga užkėlė ant pjedestalo ir ėmė garbinti bei prašyti mano draugystės ir nieko daugiau.
Pagalvojau, kad gal visai nieko blogo nenutiks, jei kartais susitiksim pasikalbėti. Kankino ir abejonės: kaip jausčiausi jo žmonos vietoje, jei sužinočiau, kad vyras turi draugę. Bet kita vertus, jei jam yra toks poreikis, tai gal toje šeimoje ne viskas gerai? Apie tai jo paties paklausti tiesiai nedrįsau. Galvojau, jei norės - pats pasipasakos, kam žmogui sielą draskyti.
Toliau sekė kitas pasimatymas, dar kitas, ir dar, ir dar... Man svaigo galva... Keletas bučinių.. Atėjo Valentino diena, ir aš gavau dovanų nuostabaus grožio ir pasakiško brangumo žiedą.
Neturėjau jėgų visam tam atsispirti, nes su Audriumi jaučiausi taip tarsi būčiau nuostabiausia pasaulio moteris, jaučiausi saugiai, man visada buvo linksma ir lengva. Galvoje sukosi vienintelė mintis - tai būtent toks vyras, su kuriuo, be jokios abejonės, galėčiau būti laiminga. Aš be proto įsimylėjau. Ir tai tęsiasi jau pusę metų.
Nieko rimtesnio išskyrus bučinius tarp mūsų nebuvo. Bet man tai visiškai nebepanašu į paprastą draugystę. Jaučiu jam begalinę aistrą. Kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Vien nuo minties, kad jis yra ne mano vyras, man ašaros pasipila upeliais. Bandžiau kalbėtis, bet Audrius neprabyla apie savo šeimyninius santykius. Toks jausmas lyg kažką nori nuslėpti. Gal vyriškas išdidumas neleidžia skųstis, nenori pasirodyti silpnas. Ir vis tvirtina, kad reikia tik truputį palaukti. Kad jei galiu, turiu leisti mums tik džiaugtis tokia nuostabia draugyste..
Dabar nebeturiu ramybės. Norisi šaukti: padėkit kas nors! Paaiškinkit kas vyksta! Ilgiau nebeištversiu tokioj nežinioj! Darbe turim viską slėpti. Lyg ir nedarom nieko blogo, bet bijau likti nesuprasta kitų kolegų. Neturiu su kuo apie tai pasikalbėti, nes jaučiu nesulauksianti jokio palaikymo ir supratimo.
Man juk ne septyniolika - aš galėčiau suimti save į rankas ir viską nutraukti. Bet jei, iš tikrųjų, nieko nenutinka be priežasties ir pats likimas mus suvedė? Gal tai tas žmogus, kuris man skirtas? O gal dabar tereikia truputį pakentėti, nugalėti kylančią aistrą, išlaukti ir viskas peraugs į tvirtą nuostabią draugystę?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mudu – tik draugai“, - sako mergina, su šypsena palydėdama draugių pokštus apie paslaugų bičiulį. „Ne ne, nieko tarp mūsų būti tikrai negali, esam kaip brolis su seserimi“, - analogiškoje situacijoje kalba vaikinas. Tiesa ar melas? Vieni įsitikinę, kad vyrų ir moterų santykiai negali būti platoniški be kibirkščių bent jau pažinties pradžioje, kiti džiaugiasi turėdami gerą priešingos lyties draugą ir apie kitokį ryšį nė neusimąsto. Pasidalinkite savo patirtimi!
„Tai labai sudėtingas ir keblus dalykas, kuomet santykiai svyruoja ant plonytės ribos. Vienas dažniausiai gali jaustis tik draugu, o kitas būti įsimylėjęs iki ausų“, - jau anksčiau šią temą mėgino nagrinėti DELFI skaitytoja.
Padėkite atsakyti į amžiną klausimą – ar vyras ir moteris gali būti draugais? Papasakokite, ar esate atsidūrę situacijoje, kada supratote, kad platoniški santykiai neįmanomi? O galbūt tam tereikia susitarimo, ir jokių kibirkščių tada nekyla?
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Draugai“ iki kovo 31 d. Vieno teksto autoriui atiteks Haruki Murakami knyga „Bespalvis Cukuru tadzakis ir jo klajonių metai“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: