Esu labai išranki ir reikli, todėl nesu iš tų, kurios pirmai progai pasitaikius griebiasi bet kurio geriau atrodančio ar gražiau kalbančio „šiaudo”. Esu tikra, kad dauguma moterų ieško pačio geriausio, puikiausio varianto, bet šiuolaikinės visuomenės spaudžiamos bei kankinamos slegiančio vienišumo jausmo renkasi ne savęs vertą variantą, o tiesiog tą, kuris yra po akimis. Esu tikra, kad kiekvienai moteriai svarbiausia ne tai, kaip atrodo vyras, o kaip jis su ja elgiasi, ne kokia prabangi jo mašina, o kaip mandagiai jis pakviečia j1 į pasimatymą ir ne kas užmoka už vaišes, bet kaip švelniai laiko jos ranką ir ne kokia stora vyro piniginė, o kokia didelė jo širdis. Pagal tai aš renkuosi sau vyrą, nesvarbu, atostogoms ar ilgalaikiams santykiams.

Bet apie viską nuo pradžių. Ramiai deginausi paplūdimyje jau pusė dienos bei apsimečiau, kad jūra ošia garsiau nei praeinantys prekeiviai, kurie rėkdami siūlė neaiškius gėrimus ir valgius. Balsai, priartėję prie manęs ir prie kitų, besistengiančiųjų ramiai pailsėti, vis garsėdavo ir buvo panašūs jau ne į prekių pardavinėjimą, o į bliovimą. Ne, aš ir tikrai nesiruošiau pirkti jau dešimtą kartą siūlomų kukurūzų. Begulinėdama netgi sugalvojau nauja versliuką. Juk galėtų būti zona, į kurią negalėtų įeiti jokie prekeiviai ir už mažą mokestį galėtum tikrąją žodžio prasme mėgautis ramybe.

Taigi, jūros ošimo ir prekeivių rėkimo apkurtinta, jau bene pradedu ruoštis atgal į viešbutį, kai netikėtai susipažįstu su puikiu vietiniu plaukiku. Jis pasikloja rankšluostį netoli manęs ir nueina paplaukioti. Vaizdelis vertas dėmesio, nes žavusis ruonis ne šiaip sau plaukioja, bet nardo, pademonstruoja bent penkis plaukimo stilius ir visaip kaip rodo geriausias vandeniškas savybes. O, dievulėliau, ir dar pakviečia mane prisijungti! Bet juk aš plaukti taip gerai nemoku, o ką kalbėti apie banguotą jūrą. Nusprendžiu praleisti progą sudalyvauti plaukimo pamokoje, o galimybę apsijuokti atidedu kitam kartui. Pasiplaukiojęs gražuolis sugrįžta į savo vietą šalia manęs ir man jau pasidaro labai įdomu: kas jis toks, iš kur, ką veikia ir AR LAISVAS?

Žinoma, leidžiuosi jo kalbinama ir klausinėjama, juk tik vakaruose moterys medžioja, todėl iniciatyvos imasi jis, o aš apie visus man svarbius gyvenimo faktus spėju paklausti jau mums kartu einant iš paplūdimio. Pasirodo, kad mano atostogų išrinktasis, puikusis ruonis plaukikas – turkas. Ir kas gi kitas, jei ne šios kultūros atstovas galėtų taip puikiai elgtis su moterimi... Pamiršau visas pasakas apie kultūrinius skirtumus. Bet kokiu atveju, turkai patys europietiškiausi iš visų rytiečių ir žymiai modernesni ir labiau prisitaikę nei tolimųjų rytų gyventojai.

Vakare einame į pati nuostabiausią pasimatymą, išrinktasis dainuoja dainas, skaičiuoja žvaigždes danguje, toks romantiškas ir mandagus, kad net nesitiki. Šmėsteli nuodėminga mintis, kad tokiam atsiduočiau ir nedraugavus, bet susigriebiu ir nusprendžiu atidėti planą bent porai dienų, man reikia patyrinėti ir atkapstyti ne tokias romantiškas jo savybes – juk ne viskas auksas, kas auksu žiba, nors šitas ir tviskėjo skaisčiau nei deimantas.

Aplankome meilės statulą, skirtą nuostabiai istorijai, aprašytai viename gražiausių romanų „Ali ir Nino“, pasakojančiame apie dramatišką krikščionės ir musulmono meilę. Ši meilės istorija taip tinka šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiek gąsdinama apie kultūrų skirtumus, neleidžiančius mylimiesiems būti kartu, išgalvotus ar tikrus, kad nežinai kuo tikėti. Ar mes iš tikrųjų tokie nesuderinami, ar mus tokiais padarė? Galbūt vieniems „išplovė“ smegenis, kitus suštampavo? Gyvenimo būdo laidose savo išgyvenimus pasakoja nusivylusios šviesiaplaukės mėlynakės, kriminalinėse istorijose ieškoma dingusių pagrobtų vaikų. Viskas ir visur šaukte šaukia, kad meilė tarp dviejų skirtingų kultūrų neįmanoma, o laimingos pabaigos niekada nebūna. Tikriausiai tai yra tiesa, bet aš nenoriu ja tikėti. Žiūriu į vargšų jaunuolių statulą ir svarstau, ar tikrai meilei taip svarbi tavo spalva, kultūra ar kilmės šalis. Ar himnas, sukurtas meilei ir šlovindamas ją kaip niekada nesibaigiančią, viską ištveriančią, atleidžiančią ir viskuo besiviliančia, šiais laikais jau yra nebetinkamas ir atgyvenęs tekstas.

Save guodžiu, kad man joks įsimylėjimas negresia ir toliau žaviuosi mylimuoju. O juk jis ne šiaip sau prašalaitis. Sakoma, rytiečiai moka sakyti gražiausius komplimentus ir čiulbėti skambiausias giesmes – tuo visiškai ir įsitikinu. Koks skirtumas jei jis, moteriško grožio apžavėtas, man meluoja ir koks kieno reikalas, jei jo tamsesnis gymis visiškai nesiderina prie mano baltos europietiškos odos. Praeivių žvilgsniai verte veria, bet aš nekreipiu dėmesio. Mano ranka – jo delne ir jokie žvilgsniai nepriverčia jo nuo manęs atsitraukti. Iki įsimylėjimo – arčiau nei vienas žingsnis, iki nusivylimo – dar arčiau. Juk suprantu, kad tai tik romanas, kad greitai teks išvažiuoti, nesvarbu, kiek laiko praleisiu ir kaip stengsiuosi numalšinti nenumaldomą ir negailestingą nuojautą, kad visi geri dalykai kada nors baigiasi, kad man neužteks nei poros dienų, nei savaitės ar dviejų bėgte prabėgusių meilės krante.

Kartu praleidome tokias nuostabias dienas, kokių pati sau pavydėjau. Nepastebėjau nei didelių kultūrinių skirtumų, nei niekas manęs jo elgesyje nenustebino, tik rytietiškas svaiginantis dėmesys moteriai, išpuoselėtas vyriškumas ir nenuvalkiotas bei visada madingas romantiškumas. Liko ilgesys, prisiminimai ir daugybė gerų dalykų, kurių anūkams nelabai galėsiu ir papasakoti…

Išvažiavau be žado ir neapakusi nuo amžinai trunkančios meilės. Visai nesvarbu, kad apsikeitėme numeriais ir pasižadėjome susirašyti. Išvažiavau namo viena, į savo realybę, su tikrais žmonėmis, darbais, blogais orais ir vietiniais vyrais, kurie ne tik komplimentų nemoka sakyti, bet kuriems nuo pagaliau išdrįsto ir sukurpto gražaus žodžio nukrenta ar bent jau susisuka liežuvis.

Laukte lauksiu kitų atostogų ir svajosiu apie dar vieną vasaros romaną. Slapta vilsiuosi, kad ne visos atostogų istorijos baigiasi ir, kad vieną dieną tarp vietinių rytiečių, pietiečių, šešių kalnelių savininkų, besipliuškenančių ruonių, bus ir tas – mano vienintelis. Ir jums, atostogaujančioms, viso to nuoširdžiai linkėčiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.

Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.

Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.