Maždaug prieš 400 metų (1517) įvyko Europoje kažkas svarbaus: Martin Luther parašė savo 95 tezes, kuriomis paaiškino, kodėl katalikų bažnyčia atgyveno ir kodėl žmogui nereikia tarpininko bendraujant su Dievu. Pagrindinė tezių priežastis buvo Bažnyčios bei kunigų godumas ir šališkumas.
Tais laikais didžiausias supuvėlis galėdavo nusipirkti indulgenciją (nuodėmių atleidimą), jei tik jis turėjo pakankamai pinigų. Po šio protestantiško perversmo (beje, Rytprūsiai buvo pirma visiškai protestantiška valstybė) dažnai katalikų bažnyčia sekė protestantų idėjomis – pamažu išnyko indulgencijos, išpažintis ir nuodėmių atleidimas pasidarė ne tokie privalomi (tai daugiau žmogaus ir Dievo reikalas), gal ateis diena, kai mes pamatysim moterį kunigę. Taigi, 1517 m., ko gero, žymi metus, kai Europa pakeitė savo religijos supratimą ir gavo naują postūmį vystytis. Protestantiškos Šiaurės Europos šalys pamažu aplenkė katalikiškąją Ispaniją ir pradėjo dominuoti pasaulyje. Ispanija, kuri XV a. buvo turbūt pati turtingiausia ir pažangiausia Europos valstybė, kurios monarchai valdė dalį Italijos ar Nyderlandų, kurios princesės buvo geidžiamos nuotakos Anglijos monarchams, XX a. liko gana nereikšminga Europos mastais valstybe.
Man tas draudimas dėl vardų rašybos primena dilemas, kurias gvildeno Martin Luther. Ar mums reikia tarpininko, leidžiančio užrašyti vardą vienu ar kitu būdu?
Jei mano žemaitis dėdė sako, kad jo vardas Juzaps, ar gali Vilniaus biurokratas sakyti, kad ne – jo vardas yra Juozapas? Galbūt biurokratas pasakys, kad žemaičiai yra lietuviai ir todėl jų vardai turi būti užrašomi lietuviškai? Bet iš kitos pusės, žemaičiai niekam neatidavė teisės savo vardus išdarkyti. Atvirkščiai, žemaičiai visada kovojo už vieningą Lietuvą, tik ta teisė į savo vardą arogantiškai buvo paimta: neva žemaičiai ne taip gerai supranta kaip jų vardai turi būti užrašyti ir todėl kalbininkas/biurokratas už jį nuspręs kas geriau. (Beje, tas pats biurokratas, ko gero, pasakys, kad galima vartoti ir Juzefas, ir Josifas – dar negirdėjau apie Juozapą Pilsudskį ar Juozapą Staliną). Kai kas rašo apie lenkinimo politiką Vilniaus krašte XX a. pradžioje. Manau, galima teigti, kad tas pats daroma su žemaičiais XXI a. pradžioje.
Einant toliau – tarkim pavadinu savo dukrelę Leyla. Tarsi ir galima perskaityti, bet gal ir ne visai įprasta. O kaip, jei koks Lietuvos britas savo sūnų nori pavadinti Williamu? Ar įstatymas gali tą uždrausti?
Pabaigai grįžkim prie Ispanijos. XX a. ispanai į savo abėcėlę įvedė raidę „w“, nors jų kalboje žodžių su „w“ nėra. Panašiai, beje, berods pasielgė ir danai. Kodėl? Ogi todėl, kad jų piliečiai galėtų pasirinkti vardus tokius, kokius nori, jei tik jie yra parašyti lotynų abėcėlės pagrindu. Taigi ispanui niekas neuždraus būti Williamu ar Johnu, nors ispanų kalbos tarimas ir rašybos taisyklės yra labai skirtingos nuo anglų. Taip pat neteko girdėti kad lietuviui imigrantui Anglijoje būtų uždrausta pavadinti savo vaiką lietuvišku vardu – tarkime Žygimantu. Mandagūs britai mielai įrašys tą vardą į pasą (tiesa, vietoj Ž vartos Z, nes lotyniškoje abėcėlėje Ž nėra) ir dės visas pastangas, kad jį ištartų teisingai.
Ši diskusija yra ne tik apie raides ir vardų pasirinkimą, bet kur kas plačiau. Čia mes kalbame apie tai, kaip valstybės biurokratinis aparatas traktuoja paprastą žmogų. Kam bus blogiau, kas nuo to nukentės, jei žmogus pavadins savo vaiką Leyla? Kas svarbiau: žmogaus pasirinkimas ar biurokrato užgaida?
Kalbame apie Europos valstybių priimtą praktiką ir biurokratinį/sovietinį modelį. Galima sakyti, kad pasiekėme takoskyrą. Kuriuo keliu pasuks Lietuva?