Išreikšti susirūpinimą ir kritiką Lietuvoje vykdomai politikai paskatino keli veiksniai, kuriuos apibūdinti galima kaip suaktyvėjusią politikų veidmainystę artėjant Seimo rinkimams. Šiandien didžioji dalis viešų pasisakymų neturi prasmingo turinio, užtat puikiai taikosi į tikslines auditorijas, daugiausiai nepilietiškąją visuomenės dalį (sudarytą iš demokratijos kasdien nepraktikuojančių individų). Draudžiamoji praktika peržengia teisinius kodeksus ir imasi reguliuoti viską: privatumą, socialines struktūras, kultūrą ir saviraišką bei medijas.

Imkimės pavyzdžių. Seime svarstyta rezoliucija uždrausti italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio rodymą, paremta prezumpcija, jog spektaklis įžeis vienos visuomenės grupės jausmus, jog jis disonuoja su lietuviškąja kultūra, ergo yra visuotinai atmestinas. Rezoliucijos siūlytojų galima paklausti, kas yra lietuviškoji kultūrinė tradicija ar lietuviška kultūra apskritai, ir ar šioje paradigmoje nėra vietos demokratijai bei išraiškos laisvei?

Jei diskusija įsisiūbuotų (o greičiausiai ne, kyla įkyrus įtarimas, jog pašnekovai pernelyg įsikibę prietarų), įdomu būtų pasiteirauti, ar jie paremtų Lietuvos musulmonų bendruomenę, jei ši imtų protestuoti prie JAV ambasados Vilniuje dėl kito kultūrinio produkto: anti-musulmoniško filmo? Ar dalyvautų tokiuose protestuose vedini ekumeninės dvasios, išreikštos popiežiaus Benedikto XVI kalboje Libane praėjusįjį mėnesį? Tokios diskusijos šiuo metu išlieka hipotetinėmis, nes pats diskutavimas, kalbėjimas ir bendra analizė šiandieninėje Lietuvoje neturi favoritų: visiems bus geriau, jei nesusišnekėsime.

Idealistinė demokratija, tam tikra prasme, yra apie kompromisus. Šiuolaikinio teatro spektaklis turi teisę egzistuoti, taigi būti rodomas, lygiai taip pat, kaip sekmadieniais aukojamos mišios. Esu įsitikinęs, kad atsiras piliečių, kurie abiejuose ras tiek pat misterijos ir spektakliškumo, atsiras tokių, kurie su entuziazmu nueis į abu. Vieno ar kito uždraudimas būtų totalitarinę diktatūrą primenantis veiksmas, drausti spektaklį tolygu grąžinti Katedrą Nacionaliniam dailės muziejui.

Totalitariniai režimai apibūdinami kaip besikišantys į privačią visuomenės individų veiklą. Kai kurie politikai Lietuvoje, sprendžiant iš jų pasisakymų, nori žengti toliau nei laisvalaikio pasirinkimo suvaržymai (tenka pripažinti, kad kartais tokie siekiai realizuojami įstatymų leidyboje). „Globėjiškai“, saugant visuomenę nuo iliuzinių priešų, kuriamas visuomenės projektas, metaforiškai primenantis standartizuoto daugiabučio statybų aikštelę.

Spektaklio rodymo uždraudimas, meno kūrinio pašalinimas iš parodos (tai nutiko praėjusiais metais Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje) teigia tą pačią intenciją kaip ir valstybinė šeimos koncepcija arba aukštojo mokslo reformos: įdiegti normą arba apriboti pasirinkimus, sukurti homogenišką visuomenę su homogeniškais individais, nepaliekant erdvės tam, kas demokratijoje vadinama laisvėmis (saviraiškos, pasirinkimo, orumo) ir kritikai. Beje, aukštąjį mokslą reguliuosiantys įstatymai, savo prigimtimi kilę iš liberalių pažiūrų (ir kartu politikų liberalų) nėra esmiškai laisvi ar idealistiškai demokratiški. Disciplinos pasirinkimo laisvė čia stengiamasi kontroliuoti pagal struktūros, teorijoje vadinamos „laisvoji rinka“, norus ir pageidavimus. Tiek pasažo apie aukštąjį mokslą.

Draudimai, susiję su vienos ar kitos asmenų ar asmenų grupės įžeidimu, gali būti taikomi, jei jais siekiama sukurti diskriminaciją, jei šie veiksmai neišvengiamai pakenktų individo ar grupės asmeniniams interesams. Minėtas spektaklis, ko gero, nepakeis bažnyčios dogmų Lietuvoje (nes net ir nesistengia jų paveikti), nesukurs ir masinės neapykantos tikintiesiems bei nesumažins aukojamų sumų.

Contra leidžiamiems įstatymams, kurie iš tiesų diegia neapykantą valstybiniu lygiu, numato tam tikrų socialinių grupių diskriminaciją ir apsunkina jiems priklausančių asmenų pragamtinę buitį, nekalbant apie psichologinę būseną. Net jei šių interesų grupių Lietuvoje nebūtų ir reguliavimas neliestų nė vieno visuomenės individo, šie įstatymai vis tiek būtų žala Lietuvos demokratijai, lyg nevykęs smuikininkas darniai grojančiam orkestrui: Konstitucija gana aiškiai nurodo demokratinę Lietuvos santvarką, o tarptautinės žmogaus teisių konvencijos taip pat seniai ratifikuotos.

Tai viena iš politikų veidmainystės pusių - pati konkrečiausia, kai tautai žadama tai, ko įgyvendinti nepavyktų arba įgyvendinimas atneštų daugiau žalos nei naudos. Už to glūdi ir kita - agitacinis dangstymasis morale, vertybėmis, istorija, religija, turint tik blausų šių dalykų supratimą. Meno kūrinys uždraudžiamas į jį net neįsigilinus, remiantis melagingais argumentais, bet nutaisant geraširdišką miną, o kai reikia apsispręsti ginti pamatines visuomenės narių teises, retorika persimaino į tūžmingas deklaracijas ir neapykantą. Taip taikomi dvigubi politikų rūpybos standartai, tapatūs ideologiškai, bet visai skirtingi idėjiškai.

Gal dėl to ir daugiabutis - kreivokas, ir termoizoliacija prasta...
Tik tada, kai demokratijos procesas bus suvokiamas kaip prasidedantis, o ne pasibaigiantis ties balsavimo urnomis, kai demokratijos principas - pagarba artimui - taps sąžininga kasdienine praktika, kai bus bijoma įžeisti, o ne įsižeisti (kadangi diskusijos apie minėtą spektaklį daugiausiai yra autoreflektyvaus pobūdžio), tada ir vakarai atrodys ne tokie ilgūs, o Vakarai - artimesni.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!