Mamos netekau, kai man buvo 15 metų. Su tėvu jau nebegyvenome, kai man buvo 8 metai. Po mamos mirties likau prižiūrima sesers ir jos draugo. Ačiū jiems, kad neteko atsidurti vaikų namuose. Šiuo metu esu 25 metų. Jau 3 metus esu ištekėjusi ir turiu vienerių metukų dukrelę. Bet kol tapau laiminga, reikėjo labai daug iškentėti.
© Shutterstock nuotr.

Kaip buvau aštuonerių, mama paliko tėtį ir išsikraustėme gyventi kitur su mama ir seserimi (ji už mane vyresnė 2 metais). Gyvenom palyginus normaliai. Mama susirado draugą, kuris ateidamas kartu gyventi, atsivedė savo 2 metų sūnų (jis iki šiol gyvena su mumis ir vadina mus seserimis). Pragyvenę kartu 3 metus, jie padovanojo mums su sese dar vieną brolį. Ir taip praėjo pirmieji metai naujoje vietoje.

Mus su sese labai sunkiai priėmė naujoje vietoje (kaime ). Kadangi kaime visi vieni kitus pažįsta, tai mus kurį laiką visi vadino atėjūnais. Mokykloje labai dėl to liūdėjau. Vis dėlto po kelių metų po truputį visi kampai apsišlifavo, o ir mes paaugome. Mama pradėjo išleisti į mokyklos šokius, bet tik sesei prižiūrint, vėliau išleisdavo ir į kaimo šokius. Pradėjom labiau bendrauti su kaimo jaunimu.

Mano sesuo pagaliau tapo paauglė, aš, jos manymu, visada buvau snarglė, be kurios niekur negalėdavo išeiti. Tuo metu viskas apsivertė aukštyn kojom: man tekdavo prižiūrėti seserį, kad ko neprisidirbtų. Kadangi ji jau buvo 15-16 metų, ją pradėjo merginti keli vaikinai. Vienas mano mamai labai patiko. Ji norėjo, kad jis taptų jos žentu. Jis ilgai nepasidavė. Vis ateidavo į svečius, sesuo neįleisdavo, o aš jį vis įleisdavau, nesuprasdavau, kodėl ji taip negražiai elgiasi. Ir mama apie jį labai gražiai jai suokdavo, bet sesuo buvo tvirtai apsisprendusi, kad jis – ne jos skonio ir ji su juo nedraugaus.

Jis vis tiek ateidavo, man tapo tarsi vyresniu broliu, kurio visada norėdavau. Po kiek laiko viskas stojo į savo vėžias ir jie tapo tiesiog geri draugai. Jis ateidavo, pakviestas į gimtadienį, naujametinę ar kalėdinę šventę. Taip ir bendravom, kol mamos nepakirto vėžys, su kuriuo ji labai ilgai ir skausmingai kovojo. Deja, vasarį jau bus 10 metų, kaip ji tą kovą pralaimėjo. Mūsų su sese atėjo palaikyti net tie, iš kurių to nesitikėjome. Taip pat neaplenkė ir Gedas (toks jo vardas).

Kai mama mirė, aš buvau dešimtokė. Išlaikiusi egzaminus išvykau mokytis į Kauną. Dar budint prie mamos, mamos sesuo man patarė nepasilikti tame kaime ir važiuoti studijuoti į didmiestį. Jos patarimu ir pasinaudojau, išvykau mokytis į Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklą, ten įgijau Pramonės įmonių prekybos konsultantės specialybę ir vidurinį išsilavinimą.

Po vienerių metų mokslų buvau pakviesta į sesers draugo gimtadienį. Kadangi šventė vyko gamtoje, Dubysos slėnyje, tai ir apsirengiau paprastais laisvais rūbais, nesidažiau ir tikrai nesitikėjau, kad šis vakaras pakeis mano gyvenimą 180 laipsnių kampu. Ten po ilgo nesimatymo sutikau ir Gedą. Pastebėjau, kad jis į mane slapta dirsčiojo, net pasimečiau, nes nesitikėjau sulaukti iš ko nors dėmesio. Vakarui einant į pabaigą, jis išdrįso prie manęs prieiti (gal ir alkoholis drąsos suteikė?) ir mane pabučiuoti. Pagalvojau, kad nieko tokio, juk tik vienas vakaras, dviese smagiau nei vienai sėdėti ir liūdėti.

Vakaras pasibaigė, grįžome namo. Išaušo rytas, suskambo telefonas, skambino Gedas. Kaip šiandien atsimenu, kad kūnas pagaugais nuėjo, tikrai nesitikėjau jo skambučio. Pakėliau ragelį ir gavau pakvietimą vykti kartu į motociklų varžybas. Taip prabėgo pusdienis ir jis parvežė mane namo (tada gyvenau pas sesę, nes grįždavau tik savaitgaliais).

Išvažiavau į Kauną. Pirmadienį – tyla, antradienį – tyla, trečiadienį – tyla, ir taip visą savaitę. Nenustebau, nes nebuvau labai populiari tarp vaikinų. Atėjo penktadienis, pagaliau – namo.

Šeštadieniais kaime vykdavo kaimo šokiai ir ten sutikau Gedą, tik jau išgėrusį. Jis pradėjo gretintis. Na, galvoju, dirbo žmogus, gal negalėjo parašyti, buvo pavargęs. Vakarą praleidome kartu. Po šokių parlydėjo namo. O tada ir vėl pirmadienis – ir vėl tyla. Ir taip – vėl visą savaitę. Ką jūs galvojat: šeštadienį lyg niekur nieko jis vėl priėjo prie manęs ir lyg niekur nieko bendravo. Lyg paskutinį kartą būtumėm matęsi vakar. Tada ir nesusilaikiau, išsakiau viską ir palikau jį sėdėti nuščiuvusį. Liepiau rinktis, ar bendraujame normaliai, ar visai nebendraujam. Ir vėl visą savaitę buvo tyla.

Pradėjau savęs gailėtis, galvojau, kokia aš nevykėlė, net nesugebu patraukti dėmesio žmogaus, kuris mane pažįsta nuo mažens. Pasirodo, klydau. Atėjus penktadieniui ir grįžus į kaimą, sulaukiau jo skambučio ir pakvietimo kartu su juo ir draugais važiuoti į gamtą, į pikniką. Sutikau.

Vakaras buvo nuostabus. Grįžau namo su šypsena veide, viską papasakojau sesei. Ji už mane džiaugėsi. Taip ir pradėjom bendrauti. Susitikdavome savaitgaliais, nes aš mokiausi Kaune, o jis dirbo Kaune, tačiau buvo netekęs teisių. Taip ir bendravom, kol apsigyvenom kartu mano mamos bute.

Sulaukus 18 metų, mokiausi ir dirbau. Kadangi buvo likę paskutiniai metai mokytis, pavyko viską suderinti. Viskas buvo nuostabu, kol Gedas neišėjo iš darbo, kai sumažėjo darbo antkainis ir nebebuvo verta dirbti, nes tada jis jau važinėjo dirbti į Vilnių. Prasidėjo namų rutina, barniai, pinigų stygius ir teko Gedui išvykti į užsienį. Pirmą kartą po 3 metų draugystės mes išsiskyrėm 2 mėnesiams. Jie buvo košmariški, nes visą mėnesį nesulaukdavau iš jo jokios žinios.

Jis nebuvo didelis mėgėjas bendrauti telefonu, apskritai buvo labai ramus, tylus, labai užsidaręs savyje, bet man patiko. Ta broliška meilė, kurią maniau esant, labai greit virto didele meile. Vis dėlto, ji geso dar labiau, kai Gedas buvo taip toli ir nesidomėjo, kaip man sekasi.

Aš jam rašydavau, bet nesulaukdavau atsakymo. Tada nejučia į mano gyvenimą mažais žingsneliais atėjo kitas vaikinas – dėmesingas, taip pat mėgstantis romantiką, toks, koks visada maniau, kad bus mano antra pusė. Bet Dievas man buvo numatęs kitą kelią. Dabar galvoju, kad čia prikišo nagus mano mama.

Sužinojau iš Gedo sesers, kad Gedas ryt grįžta ir visą naktį beveik neužmigau, labai daug verkiau ir galvojau, ką daryti ir ką pasirinkti – ar eiti nauju keliu, ar lipdyti senąjį. Nusprendžiau pabandyti sulipdyti senąjį. Parašiau jam laišką ir papasakojau apie tą kitą vaikiną. Žinojau, kad į akis to neišdrįsiu pasakyti. Todėl pasirinkau lengvesnį kelią, bent jau tuo metu man taip atrodė. Parašiau, kaip viskas įvyko, kodėl mano manymu taip įvyko ir prašiau atleidimo, jei sugebės man atleisti, ir išvykau į darbą, nes dirbau naktinėje parduotuvėje. Manau, tada išdrįsau viską papasakoti, nes tarp mūsų su tuo vaikinu nieko rimčiau nebuvo, net vakarinių pokalbių apie gyvenimą, svajones, planus. Bet tai – ne pasiteisinimas žmogui, kuriam tu sudaužei širdį.

Tą vakarą, pirmą kartą pamačiau apsiverkusį Gedą. Jis įlėkė pro duris tik su vienu klausimu – „kas jis toks?“ Aš jam nepasakiau. Ta naktis buvo pati sunkiausia mūsų gyvenime. Išaušus rytui, baigėsi mano pamaina ir Gedas manęs jau laukė prie durų. Kol ėjau iki automobilio, galvojau, kad širdis sustos ir krisiu, nespėjusi prieiti. Šiaip ne taip įsėdau į automobilį ir išvažiavome namo. Gedas nieko neklausinėjo, tik matėsi, kad visą naktį nemiegojo ir tikriausiai stebėjo, kas įeina ir po kiek laiko išeina iš parduotuvės.

Grįžus namo, taip pat labai nekamantinėjo ir buvo labai taktiškas, leido man pamiegoti ir pats atsigulė šalia ir taip stipriai mane apkabinęs buvo, kad oro buvo sunku įkvėpti. Gulėjau nejudėdama. Vakare vėl išvykau į darbą, vėl buvau stebima. Kitko ir nesitikėjau. Išaušo rytas – vėl namai ir jokio pokalbio, tik nuoskauda Gedo akyse. Taip prabėgo dar viena diena.

Kai trečią dieną kėliausi į darbą, nejučia Gedo rankose užčiuopiau dėžutę. Pažiūrėjusi jam į akis paklausiau, ką tai reiškia. Supratau, kad jis pasiryžęs pasitaisyti, ir pasipiršo man. Tą naktį darbe, skraidžiau padebesiais. Suvokiau, kad mano svajonės pildosi. Giliai širdyje bijojau, kad jis niekada man neatleis ir vis primins. Bet praėjus 5 metams, neužsiminė nė žodeliu.

Po sužadėtuvių nusprendėme, kad tuoksimės tada, kai tą pačią dieną bus 5 metai kaip mes kartu. Taigi, dabar jau esame 8 metus kartu. Jau praėjo 3 metai po santuokos ir pagaliau sūpuojame pirmagimę, kurios laukėm 3 metus, bet aš ne apie tai.

Esu labai dėkinga likimui, mamai, Dievui, kad turiu nuostabų vyrą, mylintį tėtį ir mamos taip norėtą žentą. Aš esu šventai įsitikinusi, kad prie viso šito prisidėjo mano mama. Ji mane sergėjo ir iš dangaus nurodė man kelią, kuriuo eiti. Labai dėkoju mamai už tai ir džiaugiuosi, kad pasitikėjau mama, kai ji sakydavo, kad Gedas geras žmogus ir būtų nuostabus žentas. Manau, ji labai laiminga, kad mes kartu. Nes aš tai labai. Be galo myliu savo vyrą. Jis – mano didžioji ir vienintelė meilė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas konkursui „Verčiau būsiu vienišas: santykių istorija, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom“

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išsiskyrė dėl neištikimybės: laikui bėgant supratau, kad nėra auksinių vyrų (106)

Juokai juokais bet iš tikrųjų neištikimybės skausmą greitai ir visam laikui išgydo tik vienas...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (122)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (22)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (205)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Lietuvių gąsdinimas emigracija nervina: tai beprasmis oro virpinimas (120)

Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų...

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (261)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (536)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Naktinės linksmybės Palangoje: Jonines nurungė priešvestuvinis šėlsmas (30)

Joninių išvakarėse J. Basanavičiaus gatvę užliejusioje minioje buvo galima pastebėti ne vieną...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (88)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Kritikus apraminę vokiečiai tikisi lemtingo lūžio, švedus įsiutino nepagarba: būta „tam tikrų“ gestų (89)

Vokietija vaikščiojo labai plonu ledu ir pasaulio čempionus nuo kuklaus taško su Švedija skyrė...

Vyrai į vatą nevynioja: taiklios žinomų tėčių mintys apie tėvystę kelia juoką

Vaikai vargina, veda iš proto ir kiekvieną akimirką bando tėvų nervų ir kantrybės ribas. Bet...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (26)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (9)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (454)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (316)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...