Vertėjavau ir kontroliavau atliekamus darbus. Nepavydėtina situacija, kai reikėdavo būti tarp užsieniečių biznio ir vairuotojų kaprizų. Per tą trumpą, sunkų laikotarpį, kai tekdavo pačiam vairuoti, iškraudinėti daugybę taškų ir rūpintis kolegomis, pastebėjau vieną paprastą dalyką.
Viena iš tų kaprizų ir pykčių priežasčių yra ta, kad vairuotojų nepastebi ir neįvertina. Jie jaučiasi atstumti ir pamiršti. Iš savo patirties žinau, kaip dažnai tenka dirbti darbus, kurie nepriklauso, kuriuos turėtų atlikti kiti: ekspeditorius, vadovas ar dar kažkas, bet, deja, iki vadovų toli, o iki to kažko aukštai. Dažniausiai vadovai nemato, nenori matyti arba atsako banaliu „na kaip nors“. Tada prasideda – „už ką aš turiu knistis, kam to reikia, man už tai nemoka, eikite jūs visi na...“, ir visa ši ugnis išliejama kabinoje, tarp kolegų ar net ant artimųjų, jei jie tuo metu paskambina.
Teko ne kartą įsitikinti, kad užgesinti šį ugnikalnį užtenka to, kad kelias akimirkas susižavėjęs paklausai, kaip jam buvo sunku, pagirti, pažadėti išsiaiškinti ir išbarti tuos, dėl kurių kaltės vairuotojui teko atlikti nenumatytus ir jam nepriklausančius darbus. Po to – kita nuotaika, kitoks tarpusavio bendravimas, supratimas, o vairuotojas būna pasiruošęs atlikti žygdarbį net neprašomas.
Manau tokios ar panašios problemos iškyla ne tik tame naujai susiformavusiame tarpsluoksnyje tarp inteligentijos ir proletariato, vadinamo fūristais, bet ir kitose srityse. Juk kiek nedaug kartais reikia, kad pyktis, nepasitenkinimas, arogancija pavirstu į mielą bendravimą ir savitarpio supratimą. Pastebėjai, išklausei, pagyrei ar tiesiog pasakei gerą žodį, o pilietis, žinodamas, kad jį pastebėjo, mieliau balsuos už politiką, padirbės viršvalandžius ar papildomą kartą atsivers dėmesingą laikraštį.
Juk geras žodis ir šuniui malonus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!