Gyvename tokiais laikais Lietuvoje, kai tėvai/pedagogai bijo disciplinuoti vaikus, nes jei tik kas išgirs vaiko klyksmą gali apkaltinti, kad smurtaujama prieš vaiką. O kaimynai dažnu atveju nori ypatingos tylos, nepakelia triukšmo, be pasigilinimo reaguoga, gaišina policijos pareigūnus.
Pvz. Vaikas mokykloje laužo kitų daiktus, spjaudo kitiems į veidą ir lieka be pasėkmės.
Būna, kad vaikai manipuliatyviai elgiasi, o suaugę iš nežinojimo leidžiasi būti valdomi. Jei tėvai ar pedagogai neleidžia vaikams vieniems kitų mušti, vieni kitų statinių griauti ir sulaiko fiziškai, neduoda atimti iš kito vaiko daikto ar tęsti kitokį destruktyvų vaiko elgesį, vaikas paleidžia gerklę, šaukia siekdamas savo tikslo: paleisk mane, skauda man, gelbėkit, padėkit. Tada kaimynai kviečia policiją, kad skriaudžiamas vaikas.
Anksčiau vaikai buvo dažnu atveju auklėjami diržu ar kitaip mušant. Dabar kitas kraštutinumas, jog bet koks vaiko sulaikymas yra laikomas smurtu. Gerai, kad smurtas draudžiamas, bet dėl neišmanymo dažnas pozityvią discipliną taikantis ugdytojas pavadinamas smurtautoju.
Vaikas negali asmenybe tapti negaudamas tinkamų ribų, pavyzdžiui, augdamas jis turi girdėti: dar ne dabar, čia ne tavo, skriausti kitą aš tau neleisiu, aš to nepirksiu, gadinti daiktų negalima... Amorfinių būtybių, kurie nežino žodžio negalima, negebančių valdyti savo norų ir užgaidų, yra labai daug.
Asociacija „Šviesos kampelis“ veda jau 12 metų jaunuomenei stovyklas su palapinėmis ant upės kranto. Į stovyklas priimami vaikai nuo 9-erių metų. Yra ir jaunesnių vaikų, kurie atvyksta bent su vienu iš tėvų į stovyklą.
Vieną dieną 8-erių metų berniukas pradėjo mėtyti į kitus vaikus iš smėlio ir griauti jų statomas pilis. Buvo paprašytas liautis, bet jis nepajėgė, kadangi buvo užėjusi isterija.
Tuomet vadovė paėmė tą berniuką į glėbį ir pasakė jam: tu puikus vaikas, bet tau neleisiu veikti griaunančiai, palaikysiu tave glėbį, kol tu nurimsi. Vaikas spardėsi kojomis, šaukė apie 10 minučių: paleisk, gelbėkite, padėkite, man skauda...
Vadovė žinojo, kad paleisti anksčiau, kol vaikas nenurimęs, nėra gerai, nes dažnu atveju užeina dar viena stipri isterijos banga į kurią ir vaikui, ir kitiems šalia esantiems žmonėms pavojinga pakliūti. Todėl laikė vaiką jam niūniuodama žodį ramybė, ramybė... Vaikas glėbyje kelia skausmą nebent pats sau, spardydamas savo koją į koją, laikantysis skausmo vaikui nesuteikia, nes jį tik ramiai prilaiko.
Vadovė, laikydama vaiką vadinamame „mylinčios meškos glėbyje“ jo nespaudė tik neleido pabėgti neadekvačios būsenos, laikė stipriai apkabinusi.
Kitame krante gyvenantys žmonės, išgirdę vaiko rėkiamius: gelbėkite, padėkite, man skauda, pranešė policijai.
Ir į stovyklą atvyko policijos pareigūnai. Tuo metu berniukas jau buvo visiškai nurimęs ir linksmas. Pribėgo pats pirmas prie pareigūnų ir sako: o, gerai, kad atvažiavote, nes miške važinėja keturračiai, motoroleriai ir naikina miško žolę. Policininkai vaikui pažadėjo tuo pasirūpinti.
Ir tada policininkai pasako vadovams, kad jie atvažiavo pagal iškvietimą, nes iš kito kranto pusės žmonės iškvietė policiją, jog skriaudžiamas vaikas, kurį reikia gelbėti.
Atsakymas iš vadovų buvo, kad 8-erių metų vaikas, kurį tik ką matėte, buvo puolęs į isteriją ir laikomas glėbyje, kad nepakenktų nei sau, nei kitiems. Policijos pareigūnai buvo labai profesionalūs ir sureagavo teisingai, palinkėdami sėkmės dirbant su jaunuomene.
Tas berniukas į stovyklą buvo atvykęs su mama, kuri jau stovyklos vadovų prašė pagalbos, nes su juo nesusitvarkydavo. Šio vaiko atviru tekstu norėjo atsisakyti ir mokykla. Tėtis irgi su vaiku nemokėjo leisti laisvalaikio. Po stovyklos ir sūnus, ir mama išvyko nurimę ir dėkingi už gautus auklėjimo metodus: mylinčios meškos glėbį ir išminties suolelį, pasėdint tiek, kiek vaikui metų ir pagalvojant apie savo elgesį. Jei tuos metodus tėvai taikys nuosekliai, vaikas nurims ir susibalansuos.
Berniukas mamos akyse buvo labai pasikeitęs ir ji suprato, kad vaikui ne raminančių vaistų reikia, bet teisingos ugdymo aplinkos, gamtos. Visiems rekomenduoju nebijoti ir taikyti vaikų ugdyme meilę plius išmintingą reiklumą, kad netaptumėm vaikų įkaitais.
Gerus patarimus suteikia ir psichiatras David Eberhard knygoje „Vaikų įkaitai“.