Praeitais metais iš mudviejų namų išsikraustė paskutinis vaikas. Jokios bendros misijos nebeliko, nieko, kas rištų mudu drauge. Tapome du svetimi žmonės, persimetantys žodžiu kitu tarsi kaimynai. Drauge esame 19 metų, pakankamai laiko, kad žmogų pažintum, juo pasimėgautum ir... persisotintum. Per tiek laiko visos temos išdiskutuotos, netobuli kūnai ištyrinėti, pažiūros žinomos... ir viskas. Jokios kibirkštėlės. Jokios intrigos. Laikui bėgant tai pabosta...
Vaikai dideli, įsipareigojimų nebėra, tad užsiregistravau į taip giriamas pažintis internete ir, patyrusi keletą labai nevykusių pokalbių, susipažinau su kai kuo.
Čia ir prasideda keblumai. O gal pranašumai? Abu – mudu ir naujasis Jis – esame truputį supančioti. Jis – žmonos, kuri grasina skyrybų atveju išsivežti vaikus į užsienį (dar pakankamai jaunučius; ne paslaptis, kad teismai tokiu atveju veikia ne tėvų naudai), aš – tam tikrų gyvenamojo ploto subtilybių, dėl kurių oficialios skyrybos man irgi būtų ne itin gerai. Nepaisant to, susitikinėju su tuo vyru, išsilavinusiu, gerai atrodančiu, truputį jaunesniu. Malonu pajausti savo vertę, naujo žmogaus įvertinimą. Ir, žinoma, pasimatymų jaudulį... Labai pasiilgau šių dalykų per nuobodųjį savo gyvenimo laikotarpį, tai yra beveik 20 pastarųjų gyvenimo metų...
Tam tikra prasme žiūrint – tai visas meilės kvadratas, o gal net penkiakampis – aš, mano vyras, naujasis draugas, jo žmona... gal net Jo vaikai – Jis prie jų labai prisirišęs, jų nuomonė apie mane taip pat svarbi. Aš pati išauginusi du, mielai priglobčiau ir juos, jei tik leistųsi. Kol kas dar nesame susipažinę. Tačiau anksčiau ar vėliau teks – Jo žmona išvykusi, beveik nebūna Lietuvoje.
Nė vienu iš mūsų nevadinu monstru. Viskas įvyko natūraliai. Yra žmonių, kurie kaip Trakų pilis – kerpėm ir samanom apaugę stūkso stūkso, kol sugriūna graban. O yra žmonių, tokių kaip aš – kaip vėjas, laisvų, nesupančiotų gyvenimo gairių...
Kartais galvoju, kaip reaguos maniškis, kai sužinos. Gal net ras šitą straipsnį? Kažin... o net jei ir taip, apsimes, kad nematė. Toks jau kelmas yra...
Nelaikau savęs kalta, kad noriu džiaugtis jaunyste, noriu permainų. Savo pareigas atlikau, kaip žmonos, kaip motinos. Anūkėliai padovanoti, kraitelis yra. Dabar noriu gyventi tik sau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.