Pirmasis – po teismus tampomas garbingas žmogus, kuris, mano manymu, jam leistomis priemonėmis ir būdais siekė, kad jo vadovaujama mokykla tinkamai vykdytų savo funkcijas. Antras (šiuo atveju svarbesnis) – tėvų pozicijos šioje istorijoje. Istorijoje, kurioje dėl ugdymo įstaigos taisyklių pažeidimo vienas moksleivis buvo pašalintas iš gimnazijos, o dėl kito, kurio tėvai nenorėjo taip lengvai palikti prestižinės mokyklos, įsiplieskė skandalas.

Manau, nereikia ieškoti įrodymų, pagrindimų, kad minėti moksleiviai pasielgė netinkamai: tuo pat metu, kai dar laikraščiuose mirgėjo antraštės „B. Burgio byla…“, Seimas, be jokios skubos, priėmė Tabako kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis įtvirtino draudimą asmenims iki 18 metų rūkyti tabako gaminius ar jų turėti. Akivaizdu, kad tėvų nuostatos ir įsitikinimai įnešė (švelniai pasakius) sumaišties į ugdymo procesą.

Nekyla ginčų ir abejonių, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“ (LR Konstitucijos 38 straipsnis) ir kaip, rodo pateiktas pavyzdys, (…) kišamasi į ugdymo procesą, tad nėra aišku, kodėl šiuo metu vis daugiau ir daugiau moksleivių auklėjimo ir ugdymo funkcijų yra perkeliama mokyklai, neapibrėžiant tėvų atsakomybės už veiksmus, įtakojančius į moksleivių ugdymą.

„Mokyklos nelankymas yra viena iš problemų, už kurią atsakomybę turi prisiimti mokykla“, – skaitau vienoje iš programų, padėjusių pagrindus strategijoms, prevencijoms, mažinančioms moksleivių „iškritimą“ iš bendrojo lavinimo švietimo sistemos. Tame pačiame leidinyje minima, kad moksleivių mokyklos nelankymo problemą galima veiksmingiau spręsti administraciniu būdu, taikant lanksčias prevencines priemones.

Prevencines ir administracines priemones mokyklos vykdo. Registruoja praleistas ir pateisintas pamokas, auklėtojai, socialiniai pedagogai, psichologai dirba su pamokas praleidžiančiais moksleiviais grupėse ar individualiai, informuoja tėvus apie praleistas pamokas ir prašo jas pateisinti, ruošia ir įgyvendina planus, kuria palankų mokyklos klimatą. Tačiau ar šių priemonių pakanka? Vienoje iš apklausų, kurioje dalyvavo 500 respondentų, atsakydami į klausimus apie lankomumą 54,9 proc. tėvų teigia, kad jų vaikai pamokas praleidžia tik ligos atveju, 38,1 proc. pripažįsta, kad jų vaikai kartais pabėga iš pamokų, o 7 proc. tėvų žino, kad jų vaikai dažnai pabėga iš pamokų.

Neabejoju, kad pateisinimas „dėl ligos“ slepia ir tai, kad vaiko ligą tikrą ar tariamą, nustatė ir patys tėvai. Ši situacija, mane, mokesčių mokėtoją, piktina. Piktina tuo, kad finansinės lėšos, skirtos švietimui, yra panaudojamos neefektyviai. Juk, pasak Alan Beckley (Didžioji Britanija), mokymosi motyvacija ir lankomumas – netiesiogiai rodo ugdymo kokybės kaitą.

Tėvai, pateisindami ar slėpdami ir neprisiimdami atsakomybes dėl savo vaikų mokyklos nelankymo, ne tik neatlieka tinkamai savo pareigų, bet ir trukdo jas tinkamai atlikti mokyklai. Tad šiandien klausiu: ar nevertėtų didinti tėvų atsakomybės už savo vaikų mokyklos lankomumą ir elgesį?

Netinkamas moksleivių elgesys užtraukia baudą tėvams arba globėjams (rūpintojams), tai kodėl jie neturėtų grąžinti tos moksleivių krepšelio dalies, kuri, dėl to, kad jų vaikas nelankė mokyklos, yra panaudota neracionaliai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!