Jei 1990-taisiais metais kas nors būtų tarstelėjęs, kad per tuos tris dešimtmečius lietuvių tauta, išdrįsusi pradėti Sovietų Sąjungos griūtį, taps labiausiai nykstančia tauta Europoje, niekas nebūtų patikėjęs. Todėl, kad visų bendras siekis buvo labai aiškus – laiminga tauta ir klestinti Lietuva. Tai kodėl mes atsidūrėme dugne Europos, o kai kuriais atvejais net pirmaujame pasaulio mastu pagal savižudybes, alkoholio vartojimą, emigraciją, gimstamumą, pajamų nelygybę, patyčias ir t.t. ? Visa tai nesusiję su išoriniais veiksniais ar sąlygomis, tai tik vidiniai visuomenės raidos reikalai. Šaknys veda į švietimo sistemą, kuri vykdo valstybės piliečių ugdymo politiką.
Kas gi vyko ir vyksta mūsų švietime?
Kartu su nepriklausomybės atėjimu prasidėjo naujos švietimo vizijos kūrimas, vyko konferencijos, diskusijos, niekam nekilo abejonių, kad turi iškilti tautinė mokykla ir mes užimsime garbingą vietą pasaulio tautų šeimoje. Tautinės mokyklos idėją galutinai suformulavo neginčijamas pedagoginis autoritetas – profesorė Meilė Lukšienė. Šios idėjos kertiniai akmenys buvo šie: esame garbinga tauta, turinti šimtmečiais kurtą gyvastingą kultūrą, leidžiančią sukurti tvirtą, klestinčią, kūrybingą, bendradarbiaujančią visuomenę, galinčią sėkmingai įveikti laikmečio iššūkius, gyventi ir dirbti stiprioje valstybėje. Tam reikėjo sukurti iš principo naują tautinės mokyklos ašį, aplink kurią suktųsi naujų vertybių, gebėjimų ir įpročių visuomenės kūrimas. Ši ašis turėjo atsiremti į naują tautiškumo pamoką, pavadintą etnine kultūra.
Staiga viskas apsivertė. Eilinį kartą su tautinės mokyklos kūrimo rūpesčiais apsilankius pas Meilę Lukšienę, iš jos lūpų išgirdau netikėtą žinią: etninės kultūros pamokų nebus. Politikai nusprendė, kad, neva, bus dar geriau: etninė kultūra integruojama į visą ugdymo procesą. Ką tai reiškė, patyrę mokytojai žinojo jau nuo sovietmečio, tą vaizdžiai atspindi anų laikų švietimo integracinės politikos anekdotas: „Ateina partkomo instruktorius tikrinti, kaip vyksta kūno kultūros pamoka. Po jos pareiškia pastabas direktoriui: „Nebuvo ateistinio ugdymo akcento!“ „Buvo buvo. – atsikerta šilto ir šalto matęs mokyklos vadovas. – Kūliavirsčiai juk daromi užpakalį atsukus į bažnyčios pusę!“.
Taip atsitiko ir su etnine kultūra. Tuo metu visi buvo atviraširdžiai, patiklūs, todėl nesunku buvo manipuliuoti žmonėmis, nes visi tikėjo, kad visos reformos yra į gera. Vietoje visuotinės tautiškumo pamokos įvestas 12 metų dorinis ugdymas: tikybos pamokos su „demokratiška“ galimybe pasirinkti etikos pamoką. Tautiškumo entuziastai buvo nusodinti tariama „etninės kutūros integracija“, kuri buvo neįmanoma, nes iš pelenų prikeltą tautiškumo idėją galima buvo tikėtis gyvybingai perduoti šiuolaikiniam jaunimui tik pačių gabiausių, paruoštų, atsidavusių mokytojų pastangomis.
Tai buvo lemiamas jaunosios kartos suskaldymas ir tautos vertybių atsisakymas. Politikai sumanipuliavo ir tikybos korta, nes galima mokykloje pasirinkti vieną iš Lietuvoje registruotų „tradicinių“ religijų: Romos apeigų katalikų, Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Evangelikų baptistų, Evangelikų metodistų, Stačiatikių ortodoksų, Stačiatikių sentikių, Musulmonų sunitų, Judėjų, Karaimų, Graikų apeigų katalikų.
Nepavyks paprastai pasirinkti net bet kurios paminėtos religijos, nes klasėje turi susidaryti tam tikras minimalus skaičius moksleivių, kurie norėtų mokytis būtent šią religiją. Šios „tradicinės“ religijos nemoko to, kad šventoji žemė mums yra Lietuva, kad šventi yra mūsų protėviai, lietuviški papročiai, šventės, mitai, pasakos ir visa kita lietuviška dvasinė kultūra, nemoko to, kas keltų tautos pasitikėjimą, savivertę, norą gyventi protėvių tėvynėje. Lietuvoje yra gausu katalikiškų mokyklų, kur yra tik katalikų tikyba, o jau etikos nebepasirinksi. Netolima Lietuvos ateitis, matyt, ir musulmoniškos mokyklos, jeigu viskas eis šiuo keliu. Beje, etika buvo dėstoma visose aukštosiose mokyklose dar sovietmečiu, tai buvo formalios niekam nereikalingos ir nevertinamos paskaitos. Panašiai yra ir dabar mokyklose. Praktiškai švietimo sistema priderinta prie vyraujančios Lietuvoje katalikų religijos. Natūraliai didžiausia atsakomybė dėl nykstančios tautos dvasinio ugdymo tenka Katalikų Bažnyčiai. Tačiau tie politikai, kurie suformavo ir palaiko tokią mūsų švietimo sistemą labiausiai pakenkė pačiai Bažnyčiai. Gyventojų surašymo duomenimis labiausiai sumažėjo Romos katalikų apeigų išpažinėjų. Katastrofišką švietimo sistemos poveikį geriausiai demonstruoja tai, kad sovietmečiu į kunigų seminariją norėdavo stoti šimtai šalies jaunuolių, nūnai norinčius pasirinkti kunigystę galima skaičiuoti ant pirštų.
Aukšto išsivystymo šalyse neįsivaizduojamas toks su bažnyčia susijęs švietimo modelis, tikybos mokymas paliekamas už valstybinės švietimo politikos sienų, stengiamasi išvengti visuomenę skaidančių veiksnių. Deja, Lietuvos švietimas įstrigęs kažkur praeitame tūkstantmetyje, daroma žala tiek tautai, tiek Bažnyčiai. Progresyvusis švietimas yra sutelktas ties vieningos, stiprios ir patriotiškos visuomenės vystymu. Pavyzdžiui, Suomijoje, kuri yra tarp švietimo pasiekimuose pirmaujančių šalių, nėra nei privačių, nei konfesinių, nei elitinių mokyklų, nes jų kuriamos visuomenės modeliui yra svarbus kiekvienas asmuo. Pagal lietuvišką modelį nesvarbi nei visuomenė, nei atskira asmenybė. Per metus šalyje nusižudo apie 50 moksleivių, per ministro kadenciją – 200. Kam jie rūpi? Ar tokia valstybe tiki mūsų jaunimas? Nenuostabu, kad jau pradinukai pradeda galvoti apie emigraciją, o vyresnėse klasėse apie tai mąsto jau dauguma. Lietuvos mokykla ruošia darbininkus vakarams – tokia skaudi realybė. Su tuo taikstytis jau nebeįmanoma, nes taip žlugdoma tauta ir valstybė.
Tautinės mokyklos kūrėja Meilė Lukšienė jau po poros metų suprato, kad visuomenė tiesiog buvo apgauta, tačiau traukinys jau buvo pajudėjęs ir jos niekas nebesiklausė. Viltis, kad mokykloje atsiras tautiškumas, sužibo po dešimtmečio, kai buvo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. Jame rašoma, kad mokykloje turi būti įvestos etninės kultūros pamokos. Valstybinei etninės kultūros globai užtikrinti prie aukščiausiosios šalies valdžios Seimo buvo sukurta Etninės kultūros globos taryba iš 21 įvairių organizacijų skiriamų atstovų, kurie nuolat renkasi apmokamiems posėdžiams, be to, skirta 10 nuolatinių etatų. Atrodytų, puikios pajėgos, galinčios ir turinčios užtikrinti tautinės kultūros puoselėjimą ir tautos suklestėjimą. Laukėm, tikėjomės, prabėgo keliolika metų ir niekas neįvyko. Mokykloje – jokių esminių pokyčių, tauta toliau išsivaikščiojo ir nyko. Paklausus pažįstamo tarybos nario kodėl, turėdami valstybinę valdžią, jie nieko nesiima, atsakymai būdavo: „Nieko negalime padaryti, nes grasinama tarybos uždarymu“. Kas vyksta laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje? Kam dirba Etninės kultūros globos taryba?
Man tapo aišku, kad valstybinės institucijos yra beviltiškos. Tuomet pamėginome visuomeninę iniciatyvą. Seimo nario Gintaro Songailos pagalba 2008 m. susitikome su ką tik paskirtu švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi. Pristatėme, kaip nevykdomi etninės kultūros globos įstatymai mokykloje, pasiūlėme pertvarkyti dar buvusio ministro Algirdo Monkevičiaus laikais ruoštą ir nepriimtą Etninės kultūros įvedimo į vidurines mokyklas strategiją, įtikinome steigti ekspertų grupę strategijai tobulinti ir į ją priimti mūsų atstovus. Ekspertų grupėje pasiūlėme modelį, kuris kardinaliai būtų pakeitęs Lietuvos mokyklą. Ekspertai sutiko ir nubalsavo, kad būtų priimta strategija, kuri rėmėsi į tris valstybės finansuojamas atramas: etninės kultūros pamoka 1-12 klasėms; ją lydintys gyvosios etninės kultūros renginiai mokyklose: šventės, vakaronės, šokiai, stovyklos, žygiai ir pan.; stiprus moksleivių folkloro ansamblis ar etninės kultūros klubas, kurio pagrindu bus rengiami gyvosios kultūros renginiai.
Pagal šią strategiją mokyklos ir visa Lietuva būtų pasikeitusi į gerąją pusę neatpažįstamai: visose mokyklose būtų užviręs gyvojo tautiškumo gyvenimas, įtraukta vietinė bendruomenė, ugdomi jaunuoliai mylintys gimtąjį kraštą, turintys su juo ir su tauta tamprų ryšį, norintys kurti pilnavertį gyvenimą Lietuvoje. Deja ministras G. Steponavičius nusprendė kitaip – viskas liko tik popieriuje: ta pati „integracija“ mokyklų nuožiūrai, nenumatant nė cento papildomai skirti tautiškumui.
Tuo metu Etninės kultūros globos tarybai pradėjo vadovauti Dalia Urbanavičienė, kuri dalyvavo minėtoje ekspertų grupėje ir turėjo puikiai žinoti, kad etninės kultūros integracija į mokyklą neveikia. Jos, kaip aukščiausios valstybinės tautiškumo priežiūros įstaigos vadovės, pareiga buvo pareikalauti Švietimo ir mokslo ministerijos ne imituoti tautiškumo ugdymą, o imtis ryžtingų žingsnių, užtikrinti etninės kultūros ugdymą. Tačiau, užuot kontroliavusi padėtį, D.Urbanavičienė savo vadovaujamos nevyriausybinės organizacijos Etninės kultūros draugijos vardu paruošė etninės kultūros programą mokykloms, kuria, mano akimis, galutinai įtvirtinta neveikianti etninės kultūros integracija. Tokiu būdu buvo ilgam palaidota tautiškumo plėtra mokyklose. Pagal ekspertų siūlymą gyvieji etninės kultūros židiniai būtų atsiradę kiekvienoje mokykloje, tačiau dabar yra pilna miestų ir rajonų, kur nėra nė vieno moksleivių folklorinio ansamblio, kitur – vienas kitas. Uždaryti net sovietmečiu veikę folkloro ansambliai. Kam tai rūpi? Buvo atsiradusios universitetinės etninės kultūros studijos, priruošta etninės kultūros mokytojų, tačiau jie negavo darbo, nereikalingi mokykloms. Jei nėra darbo, jaunimas nestoja studijuoti, studijų programos uždaromos. Dabar tie, kurių dėka buvo likviduotos etnologijos studijos, rašo peticijas, jas atnaujinti. Toliau apgaudinėti Lietuvos jaunimą, žinant kad jie nereikalingi mokykloms?
Etninės kultūros globos taryba tapo tam tikra priedanga valdiškų įstaigų etninės kultūros plėtros netinkamai veiklai. Ar kas nors yra girdėjęs, kad taryba iškeltų klausimus dėl tautos gyvybiškumo, emigracijos, savižudybių, alkoholizmo? Kaip jie rūpinasi tautiškumu? Pasirodo į etninę kultūrą galima žiūrėti labai skirtingai. Pavyzdžiui, vienas iš pirmininkės D.Urbanavičienės rūpesčių buvo pasirūpinti naminukės kaip tautinio paveldo produkto statusu. Nėra ko stebėtis visuomenės požiūriu į dabartinę tautiškumo būklę ir tautos nykimą. Visuomet tauta ėjo į priekį, nuolat kurdama ir atsirinkdama tokią kultūrą, kuri visuomenei teikė gyvybiškumą, laimingesnį gyvenimą, todėl etninės kultūros skleidėjams būtinas supratimas ir gebėjimai atsirinkti tai iš etninės kultūros, kas kelia tautą šiais laikais.
Dabartinė valdžia pareiškė apie reikalingumą keisti švietimo sistemą. Tą būtina daryti, nes švietimo sistemos tobulinimas iki šiol vyko kaip toje pasakėčioje: susirinko į orkestrą prasti muzikantai, vis bando pasikeisti vietomis, tačiau muzika vis tiek neskamba. Taip ir Lietuvoje visus tuos metus buvo makaluojama visa švietimo sistema: keitėsi mokyklų pavadinimai, struktūra, mokslo metų trukmė, profiliavimai, egzaminai ir taip toliau. Rezultatas vis blogesnis: mokiniai ugdomi emigracijai, tauta nyksta. Mokytojai, gaunantys elgetišką algą, yra pervargę, žeminami, apkraunami kalnais popierių, norėdami pragyventi, dirba keliais etatais. Mokykloje klesti patyčios. Kas gali tokioje aplinkoje galvoti apie meilę, darbą Tėvynei? Švietimo ministrai priima sprendimus dažnai tik tam, kad parodytų jog „dirba“, netiriama tikroji sistemos būklė, negirdimi ilgus metus dirbusių mokytojų balsai. Emigruojanti ir besižudanti tauta davė vienareikšmišką neigiamą įvertinimą tiek Švietimo ir mokslo ministerijos, tiek ir ją turinčios prižiūrėti Etninės kultūros globos tarybos darbui. Gal politikai pagaliau atkreips dėmesį? Būtina kasmet tikrinti ministerijos ir globos tarybos darbą, tik taip galima pasiekti jų vadovų atsakingo požiūrio. Iki šiol tiek ministrai tiek tarybų pirmininkai tiesiog atbūdavo kadenciją, už tokį „darbą“ niekas neužsilikdavo ilgiau.
Nuo ko pradėti švietimo pertvarką? Pirmiausia reikia įvardinti, kad lietuvių tauta yra ori ir tvirta, galinti užimti priešakines vietas pasaulio tautų draugijoje, būti reikšminga laimingesnio Pasaulio kūrime. Mes turime ką duoti pasauliui ir sugebame priimti viską, kas teigiama. Mokykloje jaunimo ugdymas turi būti pagrįstas senąja lietuviška pasaulėžiūra: kiekvienas yra atsakingas už visą tautą, kiekvienas yra kaip brangiausiai vertinama giminė, reikia rūpintis kiekvienu tautiečiu. Ir tai yra didis džiaugsmas ir laimė. Lietuvos žemė yra šventa, mus jungia, gyvasties duoda ir įkvepia per amžius kurta šventa protėvių kultūra.
Šiuolaikiniai laimės visuomenės kūrimo manifestai sako, kad reikia gyventi sveiką gyvenimo būdą, nesižavėti materialia kultūra, o daugiau dėmesio skirti bendruomeniškumui, gyvajai kultūrai. Gamtos apsauga pakeliama į aukščiausią, net šventumo lygį, nes reikia palikti gyvybinę erdvę ateities kartoms. Visa tai yra mūsų tautos kultūros pagrindas ir jis yra išlaikytas bei entuziastų atkurtas geriau, negu daug kur Europoje ar pasaulyje. Todėl mes galime iš nykstančios tautos greitai tapti klestinčia, bei pavyzdžiu pasauliniu mastu. Tam trūksta tik tinkamo valstybinio požiūrio ir skatinimo.
Mokykloje individualistinį konkuravimą turi pakeisti plačiausias bendradarbiavimas visose srityse. Būtina taikyti kolektyvinius ugdymo metodus. Nuo pat pirmųjų klasių vaikai turi būti raginami rūpintis vieni kitais, pastoviai bendrai dirbti Tėvynei. Aukštesnėse klasėse bendradarbiavimas turi išaugti į plačius kūrybinius projektus. Mokykla turi išmokyti jaunimą džiaugtis gyvenimu be alkoholio ir kitų kvaišalų. Tam reikia atkurti gyvosios kultūros sistemą. Visiems jaunuoliams reikia sudaryti sąlygas kiekvieną savaitgalį įsijungti į gyvosios kultūros renginius: šokius, žygius, vakarones, susitikimus, stovyklas. Kuo aukštesnė klasė, tuo intensyvesnis turi būti jaunimo bendravimas, išvykos, pasikeitimas vizitais rajone, regione, Lietuvoje, dalyvaujant įkvepiančiuose sveikos dvasios jaunimo projektuose. Rengti jaunimo išvykas, žygius po Lietuvą, parodyti, kokioje nuostabioje šalyje gyvename. Pačios svarbiausios yra vyresnės klasės, nes jos yra pavyzdys jauniesiems, todėl vyresnio jaunimo veikla turi tapti reikšminga ir įkvepiančia ne tik mokykloje, bet ir vietos bendruomenėse. Pakilti iki didelių jaunimo bendradarbiavimą, kūrybą ir iniciatyvas skatinančių patrauklių renginių. Viską pakelti iki tokio lygmens, kad jaunimas norėtų sugrįžti ir gyventi. Jaunimui gimtinė turi tapti laimingo svajonių gyvenimo kūrimo vieta.
Susipriešinimas ir patyčios turi būti paverstos bendradarbiavimo laime mokykloje. Tai greitai pasieks visuomenę, nes ją sudaro mokinių tėvai, giminaičiai. Politikai bus priversti irgi keistis – bendradarbiauti vardan Lietuvos. Todėl įkandin keisis ir visa Lietuva. Jaunimo įkvepiantis bendradarbiavimas, įtampų pakeitimas kūrybiškumu neabejotinai sužadins iniciatyvų proveržius visose srityse, įskaitant mokslą, technologijas, menus, socialinę sritį. Turėdami sveikas tautos šaknis, pasitikėjimą savimi ir savivertę, tapsime imlūs ir atviri teigiamoms pasaulinėms įtakoms. Tai kelias į laimės visuomenę. Jei pertvarkos būtų imtasi iš esmės, jau per metus įvyktų pastebimi neabejotini teigiami pokyčiai Lietuvoje.
Kaip tas vyktų? Reikia sumažinti mokytojų ir mokinių nereikalingus varginančius krūvius. Peržiūrėti mokymo planus, ryžtingai atsisakyti nepasiteisinusių pamokų, kai ką integruoti į ugdymo procesą, pavyzdžiui, pilietinio ugdymo pamokas. Laimingos mokyklos ašis – lietuviškos laimės kassavaitinė pamoka visose klasėse, per kurią būtų mokomasi visko, kas būtina aukščiau išvardintiems pokyčiams. Esmė – susieti šakninę gyvybingą etninę kultūrą su priešakiniais šiuolaikiniais laimingo gyvenimo pasiekimais ir pavyzdžiais. Tam reikalingi gabiausi plačių pažiūrų mokytojai, kuriuos nedelsiant reikia pradėti ruošti, kad įkandin jie galėtų pradėti mokyti vaikus. Jie turėtų ne tik gerai žinoti lietuvių kultūrą, bet pažinti ir kitų pasaulio tautų kultūras, bei šiuolaikinio gyvenimo pagrindinius visuomenės iššūkius. Kiekvienoje mokykloje turi įsikurti gabiausių ir labiausiai besidominčių vaikų būrelis – folkloro ansamblis, etnoklubas ir pan., kurie padėtų įsukti visą mokyklos gyvenimą.
Mokykla turi tapti gyvų bendruomenių namais. Dauguma bandymų suburti mokyklos bendruomenę baigiasi mokinių koncertais tėvams. Sceninė veikla turi būti pakeičiama į gyvąją kultūrą: dainuoti, šokti ir skleisti džiaugsmą turi visa mokyklos bendruomenė kartu. Mokiniai turi išmokti rengti įkvepiančias šventes, kurios visiems kelia nuotaiką, sveikatą, žadina norą dirbti ir kurti. Taip bus sukurta vieni kitais besirūpinančių žmonių visuomenė. Tik šitaip galima sumažinti nusivylimus, depresijas ir savižudybes, nes padėti norinti bendruomenė veikia efektyviau, nei socialiniai darbuotojai.
Būtina suteikti visiems mokyklų vadovams ir mokytojams laimingos visuomenės kūrimo žinias ir įgūdžius. Jų motyvacija turi būti pakelta ir atitinkamais atlyginimais. Jaunimo teigiamos iniciatyvos irgi turi būti padengtos materialiniu aprūpinimu, pavyzdžiui, transportu, muzikos instrumentais, tautiniais rūbais ir pan.
Tai yra priešakiniai šiuolaikinės visuomenės laimingo gyvenimo principai, išbandyti tiek pavienių mokytojų pastangomis Lietuvoje, tiek sistemiškai pirmaujančiose pasaulio šalyse.
Kokios mūsų galimybės ir privalumai laimės švietimo kūrime?
1. Lietuva yra laimingiausių pasaulio šalių – skandinavų – kaimynė, mes esame pakankamai mažas kraštas, kad galėtume lanksčiai ir greitai pertvarkyti švietimo sistemą;
2. Galime nusivesti savo vaikus ant tūkstančių Lietuvos piliakalnių ir pasakyti: „Čia už jūsų galimybę laimingai gyventi šimtus metų kovėsi tūkstančiai jūsų protėvių! Jūs verti tos kovos ir turite kautis dėl savo vaikų ir anūkų laimingos ateities!“;
3. Mes esame gyvosios etninės kultūros atstatymo pirmaujančiose gretose Europoje. Tokių uždegančių liaudies šokių vakaronių ir naktišokių nerasite nė vienoje šalyje. Kai tai taps ne pavienių entuziastų reikalu, o valstybės finansuojama ugdymo politika, gyvybei pakils Lietuva. Būtent gyvoji kultūrinė plotmė yra ta erdvė, kurioje tarpsta žmonių bendrumas, nepaisant jų religinių, tautinių, politinių, socialinių ir kitų skirtumų;
4. Gyvename pakankamai saugioje pasaulio vietoje. Turime nuostabią, gražią, neužterštą aplinką ir gamtą – idealias sąlygas gyvenimui, šeimų, verslo kūrimui. Tai, kad nesame ekonominiu atžvilgiu tarp pirmaujančių šalių, yra savotiškas privalumas – nesame ekonominių emigrantų plūdimo, teroristų taikinys, todėl galime laisviau kurti laimės ekonomiką;
5. Esame nedidelė tauta, pasigilinus – visi giminės, todėl galime nesunkiai susitarti ir bendradarbiauti;
6. Tik mes turime tokius stiprius gyvybinius valstybės mąsto archetipus: Lietuva – lietaus, gyvybę teikiančio dangaus vandens kraštas, virš kurio skrieja Vytis – šviesą skleidžiantis ir valstybę ginantis karžygys!
Tai yra stiprūs laimingos visuomenės kūrimo išeities taškai, apie kokius daugelis pasaulio tautų tik pasvajoti gali. Einant šiuo keliu, sukursime laimės ekonomiką Lietuvoje. Nebereikės vargti dėl alkoholio, išaugs darbo našumas ir atlyginimai, lietuviai sugrįš iš užsienio, subursime stiprią lietuvių tautą, kurią sudaro ir kitų tautybių atstovai. Žmonės taps labiau savimi pasitikintys, kūrybiškesnį, gebantys patys kurti verslus ir pasirūpinti savo gyvenimu. Nacionalinių prieštarų Lietuvoje nėra, nebent jos dirbtinai sukuriamos tam tikrų grupuočių. Kuo giliau eisime į savo kultūrą, tuo daugiau bendrumų rasime. Kaip ir amerikiečiai, belgai, prancūzai, šveicarai, kanadiečiai, indai, britai bei dauguma kitų pasaulio valstybių tautų, lietuvių naciją-tautą sudaro atstovai tautybių, kurios įneša į bendrą laimės kūrimą savų spalvų ir žavesio. Todėl visi kartu galime kurti lietuvišką laimę!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!