Ėjo eiliniai Gorbačiovo valdymo metai, pats perestroikos įkarštis. Kaip grybai po lietaus dygo kooperatyvai ir man, kooperatyvo pirmininkui, teko daug pakeliauti po tuometines SSSR šalis verslo reikalais.
Ypač tiko Kazachstanas: tiek realizacijos, tiek ir kainų atžvilgiu, todėl 2-3 kartus per metus ten keliaudavom sutarčių pratęsimui. Keliaudavom dviese – kartu su Tomu.
Maršrutas paprastas – iš Kauno traukiniu į Maskvą ir tą pačią dieną lėktuvu į Aktiubinską. Atgal – atvirkščia tvarka. Lagaminuose naujos produkcijos pavyzdžiai, keliolika „sguščionkės“ indelių, dar keletas vaikiškų drabužėlių komplektėlių. Indeliai garantuodavo geriausius kambarius viešbutyje ir bilietus lėktuvan, drabužėliai darė didelę teigiamą įtaką kainoms.
Taigi, mes su Tomu Aktiubinske. Tąkart reikalai sprendėsi kaip niekad sėkmingai, viršijo dižiausius mūs lūkesčius. Mintis man sukirbėjo: kažkas turi nutikti,viskas pernelyg gerai. Ir nutiko.
Jau susiruošėm grįžti namo, kai Tomas pareiškė: „Dingo pasas.“
Jam visuomet kažkas nutinka, tai – jokia ne naujiena. Sakau: „Tomai ieškok visur, kur tik įmanoma.“
Paieškos buvo be rezultatų ir tai iš esmės keitė planus – be paso nepakliūsi į lėktuvą. Nebuvo iš ko rinktis, tik traukinys. Įsėdom į traukinį. Alma – Ata – Maskva. Tai buvo pats blogiausias traukinys, kiek man jau buvo tekę jais keliauti.
Baisi nešvara, visur primėtyta kažkokių atliekų, tualetas be durų, visur baisus triukšmas, nes visi keleiviai jau girti, restorane tik gėrimai, o ir vietos visos užimtos. Žodžiu, įkliuvom kaip reikiant. Na, bet sėkminga buvo mūsų misija, tad per daug nenuliūdom – 2 paras kaip nors iki Minsko iškentėsim
Apie 19 val. išlipome Minsko stotyje, išvargę ir alkani kaip vilkai. Buvom sutarę: Tomo pareiga – bilietai ir saugumas, mano – derybos ir sutartys. Tomas nuėjo į kasą ir netrukus grįžo su bilietais. Antrą val. nakties laukia traukinys Maskva-Kaliningradas per Kauną. Puiku.
Keliavom į bagažo skyrių, pasidėjom lagaminus ir beliko laukti. Kioske prisipirkom laikraščių, žurnalų ir nuėjom į restoraną. Nutarėm: pavalgysim ir ten palauksim. Restoranas pustuštis, tad pasirinkom staliuką, susikrovėm ant jo spaudą ir netrukus sulaukėm kelnerio.
Jaunas vaikinas labai mandagiai pasisveikina ir paduoda meniu pasirinkti. Pavedu misiją Tomui. Savo nustebimą pasirinkta vakariene jaunasis kelneris išreiškia vienu žodžiu:„Originalno.“
Užsakytos vakarienės būt užtekę ir kitos dienos pusryčiams, ir pietums. Vakarienę vainikavo troškinys, kurio, kaip netrukus suprasite, taip ir neteko paragauti. Kibom į maistą nejuokais. Po keliolikos minučių grįžta mūsų kelneris, kažkaip nedrąsiai pasilenkia ir pusiau pašnibždomis klausia: „Ar jūs kartais ne iš Latvijos?“
Tomo burna užpildyta maistu, jis suveblena „da-da“, sumosikuoja rankom. Kelnerio akyse žybteli žiburėlis ir jis pasišalina.
„Dabar, – sakau, – Tomai, kam tu žmogų apgavai, kokia Latvija?“
Atsakė: „Tai kad aš supratau, kad klausia apie maistą, pasakiau, kad skanu.“
Sakau: „Tai kad jis klausė, ar mes ne iš Latvijos, o tu patvirtinai.“
Žinojau, kad Tomui su rusų kalba nelabai.
„A, tai nieko, – aiškinasi Tomas, – jie visi tik vieną miestą, Rygą, žino.“
Paskui Tomo veidas ištįso. Jis tyliai ir sako: „Pažiūrėk į groteles, mus stebi.“
Žvigteliu. Medinės grotelės, rombo formos langeliais, skiria salę nuo virtuvės ir tuose langeliuose – koks tuzinas porų akių žiūri į salę, kurioje mes tik vieni su Tomu likę.
„Tegu žiūri – nesureikšminam, valgom“, – sakau. Vėl grįžta kelneris. Atsiprašinėdamas aiškina: „Čia toks reikalas. Mūsų visas virtuvės personalas susilažino, kad (rodo pirštu į Tomą) esate kino artistas Zalytis.“
Iš Tomo akių suprantu, kad jis nieko nesuprato, todėl imuosi iniciatyvos. Klausiu kelnerio: „O už ką tu statei?“
Kelneris atsako statęs už Zalytį. Na, pagalvojau, toks malonus kelneris, tai tegu išlošia.
„Taip, – sakau, – čia tas žmogus.“
Nušvito veidas jaunuolio ir pasišalino. Vakarieniaujam. Netrukus vėl prieina tas jaunuolis, stato ant stalo armėniško konjako butelį ir porą taurių. Sakau: „Tai kad mes neužsakėme jokių gėrimų.“
„Čia, – sako, – jus mūsų moteriškas kolektyvas vaišina. Mat pas mus visą mėnesį vyko Latvių kino festivalis, tai visos merginos tik apie Zalytį ir tešneka.“
Susižvalgom su Tomu – negi atsisakyti tokios dovanos. Nuoširdžiai padėkojam. Padarom po taurelę ir nė nepajuntam, kai atsiduriame virtuvės personalo apsuptyje. Na, personalas aukščiausios prabos – balti chalatai bei kepuraitės, tikros gražuolės. Apsupusios Tomą tiesia jam kuri bloknotą, kuri nosinaitę, kuri visą prijuostę autografui. „Zalytis“ kuo rimčiausiu veidu pasirašinėja.
Pati gražiausia pasiraitoja rankovę ir Tomas deda parašą tiesiog ant rankos. Ta spygauja iš laimės: „Dabar mėnesį tos rankos neplausiu, tegu mergos klykia iš pavydo.“
Tomas ištiesia ranką ir duria pirštu į mane, laužyta kalba aiškina: „Va jis yra mano režisieriaus pavaduotojas.“
Dabar visa pulkelis pas mane. Pagaliau liekam vieni. Salėje įsivyrauja tyla ir mes tęsiam vakarienę aptardami situaciją ir galimus padarinius. Vieno tik nuspėti nepavyko. Durys sugirgžda ir pasisukęs pamatau jauną simpatišką moterį, einančią tiesiai į mus. Mandagiai pasisveikina ir prisistato: „Esu TV vakaro kultūrinės laidos vedėja, tad gal neatsisakysite atsakyti į keletą klausimų. Man paskambino sesuo, kad restorane jūs vakarieniaujate, tad nusišypsojo galimybė jus rasti.“
Durys vėl atsiveria – vienas vyras stumia trikojį su kamera, kitas tempia didžiulį prožektorių, o trečias – krūvą kabelių. Žvilgteliu į Tomą. Veidas ištįsęs, ryškiai raudonos spalvos – maždaug kaip virto vėžio. Lūpos kruta be jokio garso.
Mano smegenys, lyg galingiausias kompiuteris, atlikdamas tūkstančius veiksmų per sekundę, ieško išeities iš susidariusios padėties. Nejaugi teks apsijuokti? Staiga kompiuteris išmeta sprendimą.
Kišu Tomui po nosim laikrodį ir rėkiu: „Traukinys išeina!“ (pojiezd atchodit – rus.), – griebiu nuo stalo kas po ranka pakliuvo ir puolu per duris. Tomas daro tą patį. Per laukimo salę skubam į lauką, ir mes jau už stoties kampo.
Keleta minučių truko tyla. Pirmas prabilo Tomas: :„Gaila, blyn, troškinys liko ir dar daug skanėstų.“
Na, taip, prisimelavom kaip reikiant. Aš spėjau tik laikraščius ir keksiuką sugriebti, tai pakviečiau Tomą prisėsti ant suoliuko, suvalgysim. Tomas sako: „O aš tai butelio nepalikau, jis kišenėj.“
Pasitiesėm laikraščių, pasidalinom keksiuką ir iš viso butelio pabaigėm vakarienę. Vėliau, jau traukinyje, visą kelią kvatojom prisimindami Zalyčio nuotykius. Tomo pasas atsirado, kai jo žmona ėmė skalbti drabužius. Ir dabar, prabėgus daugybei metų, prisimenam tuos nuotykius su šypsena.
